Mūsų brangus broli,
Įtariamasis,
Tai žodis su priešingomis reikšmėmis, reiškiantis tiek „manyti“, „įtarti“ ir „apkaltinti“, tiek „žinoti“ ir „paklusti“. Šiuo atžvilgiu kai kurie įtarimai laikomi nuodėme:
„O tikintieji! Vengite daugelio įtarinėjimų, nes kai kurie įtarinėjimai yra nuodėmė.“
(Al-Hudžurat, 49/12)
Šis ajetas yra to įrodymas. Šia prasme
įtarimas,
Kalbėti, spėlioti ir teikti informaciją be pakankamo žinojimo – tai yra tai, nuo ko šis analizuojamas ajetas draudžia tikinčiuosius. Nes tokiuose spėliojimuose yra melas ir šmeižtas.
Įtariamasis,
Kadangi tai yra sprendimas, paremtas tik tikimybe, dalis jo gali visiškai neatitikti tiesos, o neatitikus tiesos, jis gali pažeisti kito asmens teises, o tai jau būtų šmeižtas ir apkalba, ir už tai tektų atsakyti. Ypač didelė klaida padaroma tada, kai sprendimas remiasi vien tik subjektyviais įsitikinimais.
Kadangi kai kurie įtarimai yra nuodėmė ir atsakomybė, reikia elgtis atsargiai ir vengti daugelio įtarimų, kad nepatirtume tokios atsakomybės ir žalos, ir kad galėtume apsvarstyti, kokio pobūdžio tai įtarimas. Daugelis uždraustų bjaurastų kyla būtent iš tokių įtarimų.
Nors ne visi įtarimai yra nuodėmė ir kaltė. Yra ir privalomų įtarimų, tokių kaip gražus įtarimas Dievui ir tikintiesiems. Kaip nurodyta Nur Sūroje:
„Kai tikintys vyrai ir moterys išgirdo šį šmeižtą, jie turėjo gerai pagalvoti ir pasikliauti savo sąžine…“
(Nur, 24/12)
taip nurodyta ir šventajame hadise.
„Aš esu toks, kokį mane mano mano tarnas.“
Taip pasakojama. Pranašas (s.a.v.) pasakė:
„Kiekvienas iš jūsų te mirtų tik su geromis mintimis apie Dievą.“
„Geras ir gražus įtarimas kyla iš tikėjimo.“
Praktikoje yra vietų, kur, nesant tikrumo, privaloma veikti remiantis tikėtinu įrodymu. Yra ir leistinų spėjimų, pavyzdžiui, susijusių su pragyvenimu. Tačiau kai kurie spėjimai yra draudžiami. Kaip draudžiami spėjimai dieviškuose reikaluose ir pranašystės klausimuose, taip draudžiami ir blogi spėjimai apie Dievą ir gerus žmones.
Kalbant apie skiriamąjį bruožą, kuris atskiria vengtiną įtarimą nuo kitų:
Įtarimas be aiškios priežasties ir be tinkamo pagrindo yra draudžiamas (haram), ir jo reikėtų vengti.
Todėl, net jei nežinomam asmeniui gerą nuomonę turėti neprivaloma, blogą nuomonę turėti taip pat neleidžiama. Tačiau tiems, kurie žinomi dėl savo ištvirkavimo ir amoralumo, blogą nuomonę turėti nedraudžiama.
Tačiau:
Neklausinėkite smalsiai.
Taigi, neieškokite smulkmeniškai ir nešnipinėkite, kad surastumėte tikinčiųjų trūkumus, kad gautumėte aiškių įrodymų ir ženklų, sukeldami įtarimus ir abejones, bet laikykitės to, kas akivaizdu, ir uždenkite tai, ką uždengė Dievas.
Viename iš pranašo Mahometo hadisų pasakojama:
„Netyrinėkite musulmonų trūkumų ir ydų. Nes kas tyrinėja musulmonų ydas, tas pats Dievas tyrinės jo ydas ir galiausiai jį pažemins ir sugadins, net jei jis būtų savo namuose.“
Pasakojama, kad Hz. Ömer (ra) naktimis patruliuodavo Medinoje. Vieną naktį jis išgirdo vyro dainavimą viename name. Jis peršoko per sieną ir įėjo vidun. Pamatė, kad šalia jo yra moteris ir vynas.
„O, Dievo prieše, ar tu manai, kad nusidėjęs, tikrai sulauksi Dievo atleidimo?“
tarė vyras.
„Nesikubink, o tikinčiųjų vado! Jei aš nusidėjau vieną kartą, tai tu nusidėjai trimis atvejais: Aukščiausiasis Dievas…“
„Neieškokite trūkumų.”
jis pasakė, tu tyrinėji paslaptį, Visagalis Dievas
„Į namus įeikite pro priekines duris.”
(Al-Baqarah, 2:189) Jis pasakė: „Tu perlipai per sieną, o Allahas Aukščiausiasis…“
„Neikite į kitus namus, išskyrus savuosius, nepranešę apie savo atvykimą ir nepasveikinę namiškių.“
(An-Nūr, 24/27)
pasakė jis. „Tu į mano teritoriją įėjai be leidimo.“
tarė. Tuomet Hz. Ömer (ra) pasakė:
„Jei aš tave dabar atleisiu, ar tu irgi atleisi man? Ar tu irgi atgailausi ir atsiprašysi manęs?”
jis pasakė, o jis taip pat
„Taip!..”
pasakė, taip paliko ir išėjo.
Su pagarba ir maldomis…
Islamas klausimais ir atsakymais
