Mūsų brangus broli,
„O jūs, kurie tikite!
‘lietus’
nesakykite,
‘pažiūrėk’
sakyk ir gerai klausykis, nes netikintiesiems yra skirta skausminga bausmė.”
(Al-Baqarah, 2:104)
Korane aštuoniasdešimt aštuoniose vietose tikintiesiems
„O jūs, kurie tikite!“
taip buvo kreiptasi.
O tie, kurie esate pagerbti tikėjimo garbe!
„râinâ”
nesakykite taip
„žiūrėk į mus”
Sakykite, ir klausykite, girdėkite! Rainâ
„būk mums maloningas”
tai reiškia.
Pastaba:
Mufâale forma reiškia perteklių ar bendradarbiavimą nuomonėje ir rūpinimuisi. Nuomonė ir rūpinimasis reiškia, kad kažkas tvarko ir valdo kito reikalus, pasirūpina tuo, kas jam naudinga, teikia jam pagalbą ir rūpinasi jo apsauga, o tai taikoma ir gyvūnams.
vadovauti, valdyti, vadovautis
, taip pat apie žmones
politika
pavadinimu
valdyti
tai reiškia. Iš tiesų, politikos mokslui,
„ilmü’r-riaye“
Tai taip pat vadinama valdymo mokslu. „Mürâât“ ir „riayet“ reiškia perdėtą ar abipusį atsižvelgimą. Atsižvelgti į žmogaus padėtį reiškia stebėti, kas su juo bus, kur jo padėtis nuves, kontroliuoti, gerbti ir atsižvelgti, o mūsų kalboje „riayet“ vartojamas būtent šia prasme.
Iš pradžių, kai Pranašas (s.a.v.) ką nors paskelbė ir pamokė, kartais kai kurie musulmonai, t.y.
„Paklūstame tau, o Alacho pasiuntiny.“
jie sakydavo ir tuo
„Būkite mums atidūs, neskubėkite, leiskite mums suprasti.”
jie norėtų pasakyti. Visagalis Dievas, taip sakyti, tai…
„râinâ”
nedarykite taip, kad būtų uždrausta vartoti šį posakį, tiesiog nevartokite šio posakio.
„žiūrėk į mus”
žiūrėk į mus, saugok mus,
sako jis ir liepia gerai įsiklausyti į žodžius, atidžiai klausytis, gerai įsiminti ir turėti omenyje, nes tai yra labai subtilus ir svarbus mandagumo mokymas.
Tai apibūdina tiek socialinę padėtį tarp Pranašo (s.a.v.) ir jo bendruomenės mokymosi ir kitų patarimų bei nurodymų supratimo srityse, tiek ir bendrosios globos (velayet-i âmme) santykių esmę ir tikrovę islame, taip pat ir oficialaus protokolo (teşrifât) tikrąją prigimtį. Nesakykite „Râinâ“.
O kodėl?
Pirma:
Tarp žydų buvo populiarus žodis, kuriuo jie vieni kitus įžeidinėdavo.
„râînâ”
sakydavo jie, šis posakis yra arabiškas.
„mūsų piemuo”
kaip ir hebrajų bei sirų kalbomis,
„Klausyk, kas tau sakoma, klausyk, kas tau sakoma, o tu, kuriam niekas neįdomu!”
Tai žodis, reiškiantis įžeidimą ir pašaipą. Žydai, pasinaudodami proga ir imituodami šį žodį savo kalboje, iškreipdami ir išlenkdami lūpas, tyčia įžeidinėjo ir šmeižė musulmonus, kurie taip kreipdavosi į pranašą Mahometą.
„râînâ”
jie pradėjo taip kalbėti. Sa’d ibn Muaz tai išgirdo,
„O, Alacho priešai, prakeikti būkite! Jei dar kartą išgirsiu, kad kuris nors iš jūsų taip kalba apie pranašą Mahometą, aš jam nukirsiu galvą!“
jis pasakė, o jie tam prieštaravo.
„Argi jūs taip nesakote?”
jie atsakė išsisukinėdami. Pasakojama, kad būtent tada ir buvo apreikštas šis ajetas.
Suroje An-Nisa,
„Kai kurie žydai iškraipė žodžius, iškreipė savo kalbą, išsisukinėjo ir puldinėjo religiją, taip pat ir pranašą,
„Išgirdome ir sukilo mūsų širdys, klausyk, o tas, kuris nenori klausytis, râinâ’,“
jie sako.”
(Nisa, 4/46)
Ši eilutė aiškiai parodo šį įvykį.
Antra: (Râinâ) e
Žodis „mri“ yra panašus į žodį „ruûnet“, kuris reiškia kvailumą ir grubumą, ir yra jo būdvardinė forma. Todėl čia yra tam tikras žodžių žaismas, kuris yra neetiškas. Dėl abiejų priežasčių draudimas remiasi tik žodžio etimologine reikšme, o ne semantine reikšme, kuri yra nemaloni. Tai nėra dėl semantinio skirtumo tarp „riayet“ ir „nazaret“.
Trečiasis: „Mürâât“
Kadangi žodis „riayet“ yra veiksmažodžio „müfâale“ formos ir reiškia abipusį dalyvavimą tarp dviejų asmenų, jis sukuria įspūdį, kad tarp šalių yra lygybė, t. y. vienodos teisės. Tie, kurie tai sako, tarsi…
„Paklusk mums, klausyk mūsų žodžių, kad ir mes tau paklustume, kad ir mes tavo žodžių klausytume.“
Tarsi sakytų. Taip jie tarsi prašo pranašo abipusės pagarbos ir priežiūros. Tačiau pranašo ir bendruomenės santykis nėra toks, kaip mokytojo ir mokinio, meistro ir pameistrio, vadovų ir liaudies santykis, paremtas abipusiais įsipareigojimais ir palyginti lygiomis sąlygomis. Laikyti šį santykį tokiu socialiniu santykiu, paremtu abipusėmis sąlygomis, reikštų nežinoti pranašystės pareigos vertės ir reikšmės, taip pat manyti, kad visuomenės gyvenimas remiasi nekintamomis, žalingomis ir pažangai trukdančiomis taisyklėmis. Iš tiesų…
„Nesek jų aistromis ir užgaidomis!“
(Al-Ma’idah, 5/48) ir
„Nekvieskite to Pranašo taip, kaip kviečiate vieni kitus!“
(An-Nūr, 24/63)
Tai nurodyta. Taigi, po tikėjimo, svarbiausia tikinčiųjų pareiga yra nustatyti savo socialinę padėtį ir paklusti vadovui, kuris juos nukreips į tikėjimo tikslus, sėkmingus darbus ir gerus tarnavimus; tačiau tai reikia suprasti ne kaip paklusnumą, o kaip vadovavimą, ir atitinkamai, laikantis gražių socialinių manierų ir auklėjimo taisyklių, tai įgyvendinti.
Taigi,
Pranašo Mahometo pareiga
atsižvelgimas
ne,
Nazaretas
yra.
O pareiga rūpintis jais tenka jo bendruomenei. Todėl bendruomenė, norėdama išvengti bet kokių žodinių ir dvasinių blogų įtarimų, neturėtų sakyti „rāinā“, o turėtų sakyti „unzurnā“: turėtų atidžiai klausytis mokomų žinių, skelbiamų nuostatų, įsakymų ir draudimų. O tas, kas prižiūri, turi gerai žinoti savo pareigas, ir kai bendruomenė jam primins šią pareigą,
„stebėkite mus”
reikia įspėti, kad.
Ketvirtoji:
Tai, kas yra rūpestingumo esmė.
nuomonė
ir laikantis (arba: ir gerbiant)
gyvūninis
Tai turi priežiūros reikšmę.
Nazaretas
yra grynas/tyras
žmogiškas
sąvoka
Taigi, musulmonų bendruomenė turėtų vengti ir atsiriboti nuo gyvūniškų koncepcijų, priimdama ir įgyvendindama žmogiškąsias. Tai padaryti priklauso nuo bendruomenės gebėjimų. Iš tiesų…
„Jūs valdomi taip, kaip patys esate.”
įsakyta.
Iš šios eilutės išplaukia tokia išvada:
Prašyti ir klausytis vadovavimo yra bendruomenės pareiga. Tikintieji neturėtų sutikti būti palikti be vadovavimo, apleisti, be priežiūros; jie turi paklusti vadovui, imamui, kuris juos prižiūrės. Tokiu būdu jie turi sudaryti bendruomenę, bet neturėtų prašyti malonės sakydami „râinâ“, neturėtų sutikti būti laikomi banda.
Iš tiesų, kadangi šis ajetas turi absoliučią reikšmę, jis apima tiek pranašo Mahometo laiką, tiek ir visus kitus amžius. Tai nuosprendis, skirtas visai bendruomenei, įskaitant ir pačiam pranašui Mahometui.
„žiūrėk į mus”
Jei leidžiama, netgi privaloma ir būtina taip sakyti, tai reiškia, kad šios teisės ar pareigos taikymas kitiems vadovams yra pageidautinas. Šis klausimas nagrinėjamas tikėjimo dogmų knygose.
imamatas klausimas ir farz-ı kifaye (kolektyvinė pareiga)
buvo paminėta, kad.
Matyt, tikintiesiems tai yra pirmasis įsakymas po tikėjimo.
Su pagarba ir maldomis…
Islamas klausimais ir atsakymais
