Mūsų brangus broli,
Širdies tamponada
Tai apibūdinama kaip širdies sukietėjimas ir aptemimas dėl nepagarbos ir maišto, todėl ji tampa nepajėgi priimti tikėjimą.
Dievo pranašas (jo vardas tebūna šlovintas) sako:
„Kiekviena nuodėmė palieka širdyje juodą dėmę.“
Viename iš Korano eilučių taip pat sakoma:
„Dievas niekada neatleis jam priskiriamų partnerių; visa kita (kitas nuodėmes) jis atleis tam, kam panorės.“
(Nisa, 4/48)
Iš šio hadiso ir šios šventosios ajetės suprantame, kad didžiausia tamsa, aptemdanti širdį, yra širkas, tai yra, prilyginimas Dievui kitų dievybių. Jei žmogus praktikuoja širką ir kovoja su tikinčiaisiais dėl šio dalyko, ši tamsa jo širdyje kasdien vis labiau tamsėja ir plečiasi. Galiausiai ji apgaubia visą jo širdį. Tada tokiam žmogui tampa beveik neįmanoma priimti tikėjimo ir vienybės su Dievu. Kaip sako šviesos autorius,
„Jis nebetenka teisės į atlygį ir gerumą.“
Štai minėtoji šventoji eilutė, kuri buvo apreikšta pranašui (s.a.v.) apie politeistus, kurie jam prieštaravo ir su juo kovojo. Ir tai, kad politeizmas visiškai užvaldė tų politeistų širdis ir jose neliko vietos monoteizmui,
„širdies užantspaudavimas“
Tai išreikšta tokia forma. Štai tie, kuriems uždarytos atgailos durys, yra tokie pagonys, kurie pasiekė šį tašką. O ne kiekvienam nusidėjėliui, skriaudėjui ar pagoniui uždaromos atgailos durys. Jei būtų kitaip, kaip paaiškintume, kad Asr-ı saadete dešimtys tūkstančių anksčiau garbintų stabų žmonių priėmė islamą?! Jei kiekvieno pagonio širdis būtų užantspauduota, joks pagonis negalėtų tapti musulmonu. Vadinasi, tie, kurių širdys užantspauduotos, yra tie, kuriems neįmanoma grįžti prie vienybės su Dievu. Ir jie patys, neteisingai panaudodami savo valią, patenka į šią duobę.
Taip pat norėtume trumpai paminėti vieną labai svarbų dalyką:
Nuro knygų rinkinyje (Nur Külliyatı) netikėjimas (küfür) nagrinėjamas dviem aspektais: nepripažinimas (adem-i kabul) ir pripažinimas-nepripažinimas (kabul-ü adem).
Nepriėmimas,
tai yra
„tikėjimo tiesų nepripažinimas“
apie,
„Tai abejingumas, užsimerkimas ir neišmanantis sprendimas.“
taip sakoma.
Nepriėmimas / Atmetimas
o jeigu
kaltinti šventvagyste ir bandyti įrodyti klaidingą tikėjimą
Tai yra antroji grupė, kuri, atsidūrusi netikėjimo pusėje, kovoja su tikinčiaisiais.
Štai kam labiausiai tinka posakis „širdis užantspauduota“.
”
Daugiau”
Sakome tai, nes ir tarp šių žmonių, nors ir nedaug, yra tų, kurie atversti, kurie priėmė islamą. Be abejo, tiems, kurių netikėjimas visiškai aiškus, vienodai, ar tu juos perspėji (apie Dievo bausmę), ar ne, jie netikės. Tačiau šis perspėjimas ir neperspėjimas tau nėra vienodi, „tau vienodi“ nėra, „jiems vienodi“ yra. Nes tu atlikai savo pareigą, parodei ir paaiškinai Dievo įrodymą, atlygis tau, o nuodėmė – jiems. O priežastis, kodėl jie netiki, yra tokia: nes Visagalis Dievas užantspaudavo jų širdis ir ausis. Jie nebeturi gebėjimo (sugebėjimo) patys suvokti, mąstyti ir atrasti tiesą, klausytis ir girdėti, kai to nėra, ir priimti tai, kas gera.
Yra tikroji širdis, bet ji prarado savo pradinį tvirtumą, įgijo antrąją, blogų įpročių suformuotą, kuri ją užgožė. Šį įgijimą įvykdė Aukščiausiasis Dievas. Dabar jie neatsižvelgia į nieką kitą, tik į savo pačių norus ir troškimus, asmeninius ir egoistinius tikslus. Visos tų širdžių, sukurtų suvokti tiesą, veiklos ir gebėjimai yra užgožti egoistinių troškimų, ir jie, netgi vardan ateities naudos, užsispyrusiai atsisako pripažinti tiesą, kuri yra už jų dabartinių norų ribų. Jie…
„Argi mes neleidome jums gyventi tiek laiko, kiek pakaktų pamokai priimti?“
(Fatir, 35/37)
Pagal šį ajatą, jie baigė Dievo jiems skirtą mąstymo laikotarpį, ir dabar kufras (netikėjimas) tapo jų visiškai atskleistu pelnu, jų charakteriu ir antruoju gimimu. Jie nemąsto nei apie tiesą, nei apie širdies, kaip sielos dalies, įrodymus, nei apie Koraną, kaip amžinai aiškų dvasinį ir intelektualų stebuklą, ir netgi nei klauso, nei nori klausytis, jiems nepatogu žinoti, net jei ir žinotų, nepriimtų. Be to, ant jų akių yra uždanga…
Matomame pasaulyje jie negali pamatyti akivaizdžių įrodymų, tokių kaip pasaulio forma, mineralų susidarymas, augalų ir gyvūnų būklė, anatomija, net jei ir norėtų, nes jų akys uždengtos. Juos apgaubė neatsargumo, geismų, blogio ir egoizmo šydas. Pavyzdžiui, jie kasdien žvelgia į dangų, mato malonų vaizdą, bet nemato ir nesupranta, kaip ir kuo tas mažas akies vyzdys, esantis šiame kūne, šioje vietoje, suvokia tą didžiulę, tolimą ir plačią išorinę panoramą per tą trumpą šviesos akimirką. Kai jie išalksta, jie bėga prie duonos, bet nesusimąsto ir nemato, kaip jie suvokia tą duoną ir kaip jie gali ją pasiekti ir su ja susiderinti… Taigi jie yra atimti iš trijų žinojimo priežasčių, kurios yra būtinos tiesai suprasti: širdies ir proto, sveikų pojūčių ir gebėjimo priimti žinias.
– Kaip užantspauduoti širdį?
Žinoma, užantspaudavimas vyksta ant tokių dalykų kaip vokai, indai, dangčiai ir durys. Žmonių širdys taip pat yra tarsi vokai ir indai, saugantys žinias ir mokslus. Kiekvienas mūsų supratimas yra ten paslėptas. Ausis taip pat yra tarsi durys, pro kurias įeina tai, ką girdime. Ypač žinios apie praeitį, ateitį ir dabartį, esančios knygose, yra žinomos per klausą. Taigi širdies užantspaudavimas panašus į voko užantspaudavimą, o ausies užantspaudavimas – į durų užantspaudavimą. Mūsų Pranašas (s.a.v.) savo hadisuose pasakė maždaug taip:
„Kai nuodėmė padaroma pirmą kartą, širdyje atsiranda juodas taškas, juoda dėmė. Jei jos padaręs asmuo atgailauja, atsiprašo ir prašo atleidimo, širdis vėl švyti. Jei jis to nedaro ir nuodėmė kartojasi, ta dėmė didėja, kol galiausiai apgaubia visą širdį, tarsi apvalkalas, kaip rašoma Mutaffifīn surah.“
„Ne, tai, ką jie uždirbo ir sukaupė, aptraukė jų širdis rūdimis.“
(Al-Mutaffifīn, 83/14)
„Žodis „rayn“ šiame ajete reiškia būtent tai.”
(žr. Tirmizi, Tefsiru Sûre, 83, 1; Ibn-i Mace Zühd 29)
Šis hadisas rodo, kad nuodėmės, tęsdamosi, tarsi apvalkalas apgaubia širdį. Tada, kaip sakoma šioje ajetoje, Dievas ją užantspauduoja ir uždaro. Tas užkrečiantis dėmuo įspaudžiamas ir įtvirtinamas širdyje. Iš pradžių jis panašus į rašalą, išlietą ant blizgaus, krakmolu padengto popieriaus, kurį dar galima nuvalyti, bet vėliau jis tampa įspaustas ir neištrinamas. Kitaip tariant, jis tampa antruoju įpročiu. Jo nebeįmanoma nei ištrinti, nei pašalinti, ir tada nebelieka nei tikėjimo kelio, nei galimybės išsigelbėti nuo netikėjimo.
Šis antspaudas ir spaudimas yra iš tarno, o sukūrimas – iš Dievo.
Taigi, čia „hatm“ (užantspaudavimas) priskiriamas Dievui ne kaip intelektualinė metafora, bet kaip tikrovė, kaip tai supranta sunitai, ir čia nėra jokios prievartos. Šis hadisas ir ajetas taip gražiai paaiškina įpročio klausimą moralėje. Kaip gražiai jie parodo, kad moralės ir religijos vertė slypi tęstinume ir įprotyje. Tai yra auklėjimo paslaptis. Būtent todėl skiriasi nuodėmės kartojimas ir jos nekartojimas religiniu požiūriu. Tai taip pat susiję su tuo, kad nuodėmės laikymas leistina, draudžiamo laikymas leistina yra kufras (netikėjimas). Tikėjimo klausimu, kas yra šis įprotis, šis antrasis charakteris, šis tvirtas įgūdis netikėliams, tas pats galioja ir tikintiesiems veiksmuose.
Geriems darbams priprantama. O blogi darbai, tapę įpročiu, virsta neišvengiamu antruoju charakteriu.
Gyvenimo tėkmė reiškia šio įpročio įgijimą. Pirmojoje kūrimo stadijoje žmogaus valia nedalyvauja. Tačiau įpročio formavime jo pirmoji dalis yra svarbi. Vis dėlto, galutinis kūrimas vis dar priklauso Dievui. Taigi, šiuose reikaluose nėra prievartos, kaip pirmojoje kūrimo stadijoje. Žmogus taip pat neturi kūrybinės galios, tik įgyja. Žmogus viena vertus gauna tai, kas sukurta, kita vertus įgyja tai, kas bus sukurta; jo širdis yra Dievo kūrinys ir Jo kūrimo kelias. Žmogus nėra pagrindinis veikėjas, o tik atstovas. Jei Dievas iš pradžių nebūtų davęs jiems širdies arba būtų ją užantspaudavęs, tada būtų prievarta. Tačiau eilutė taip nesako.
Taigi, bandymas priskirti šiai eilutei prievartą (kaip tai daro kai kurie europiečiai) reiškia nesupratimą šios eilutės prasmės.
Nors vienintelis Dievas žino, kad tokie netikintys neatsivers, Jis vis tiek juos laiko atsakingais už tikėjimą. Kadangi Dievo žinojimas negali būti paneigtas,
„Argi tai ne tokia tikėjimo rūšis, kurios neįmanoma įveikti?”
bu klausimas buvo užduotas. Tačiau jį reikia suprasti taip: šis pasiūlymas nėra neįmanomas pagal pirminį sukūrimą ir buvo sukurtas jam. Nors pagal antrąją prigimtį jis yra neįmanomas. Tačiau jis nebuvo sukurtas jam, tik žinomas. Pagal Korano išmintį ir islamo principus, moksle nėra prievartos. Iš to,
„nėra protinio būtinumo”
taip pat jie tai vadina. Prievarta (priverstinis veiksmas) ir būtinybė (padarymas būtinu) yra valios ir kūrybos vaisius.
Dievo
Žinojimas apie kažką iš anksto arba vėliau nereiškia, kad jis turi tai padaryti arba priversti kitus tai padaryti.
Ne tas, kas žino, yra priverstas daryti, nei tas, kas žinomas, yra priverstas būti padarytas. Netgi noras pereiti į veiksmą priklauso nuo galios (jėgos), o kartu ir nuo kūrybos. Štai kodėl mes randame savyje daugybę žinių ir netgi galių, kurios nepriklauso nuo valios, ir daugybę valios aktų, kurie neperėjo į veiksmą.
Visa tai mums parodo
Žinojimas, norėjimas, galia, kūrimas – tai grupė savybių. Todėl tai, kad Dievas visa žino, nereiškia, kad Jis viską priverčia. Dievas sukūrė antspaudą, antrąją savybę, po to, kai žmogus panorėjo ir panaudojo savo galią, ir minėtas pasiūlymas galiausiai tapo laikinu ir kintančiu, nepakankamu. Tai ir įmanoma, ir įvyksta. Ir taip turi būti.
Trumpai tariant, likimas nėra prievarta.
Tai yra,
Dievas
Jis netapo netikėliu dėl to, kad žinojo, bet Dievas žinojo ir taip nusprendė, nes jie buvo ir bus netikėliai.
Jei pagalvotume apie tai, kas laukia tų, kurie klysta, tai tampa gana suprantama. Jiems nėra išganymo, tik didžiulė kančia. Nes juose nėra aukščiau aprašyto tikėjimo ir neabejingo tikėjimo pomirtiniu gyvenimu. Kai kalbama apie Dievą, Dievo knygą, pranašą, pomirtinį gyvenimą, tos užantspauduotos širdys raitosi, dreba, tos užantspauduotos ausys ūžia, tos uždengtos akys mirga, klaidžioja. O po mirties jie patirs pragaro kančias.
Su pagarba ir maldomis…
Islamas klausimais ir atsakymais
