Mūsų brangus broli,
Muziejų darbuotojų išpažįstama religija – islamas.
Dešimties žmonių delegacija iš Muzeyne genties, gyvenusios netoli Medinos, atvyko į Mediną ir priėmė islamą pranašo Mahometo akivaizdoje.
Delegacijai vadovavo Huzai bin Abd-i Nuhm. Huzai, priėmęs islamą ir prisiekęs ištikimybę Pranašui, grįžo į savo kraštą ir pakvietė savo gentį priimti islamą. Muzainai,
„Mes paklūstame tavo žodžiui.”
taip jie tapo musulmonais ir nusiuntė delegaciją į Mediną.
Hidžros 5-tieji metai, Radžabo mėnuo.
Iš Mudar giminės į Mediną atvyko keturi šimtai musulmonų. Pranašas juos laikė Muhadžirais, nors jie ir liko gyventi savo gimtinėse, ir…
„Kad ir kur bebūtumėte, jūs esate Muhadžirai. Jūs nusipelnėte Muhadžirų garbės. Grįžkite prie savo turto.“
taip įsakė. Gavusios šį įsakymą, Mūzeinų genties moterys grįžo į savo namus.1
Selmano Farisio išlaisvinimas iš vergijos
Salmanas Farisis anksčiau buvo žydų vergas.
Vieną dieną Šventasis Pranašas jį pasikvietė ir tarė:
„O, Salmanai! Susitark su savo šeimininku, kad išsivaduotum iš vergijos.“
pasakė.
Kai Salmanas pranešė savo šeimininkui apie situaciją, šis…
„Jei pasodinsi tris šimtus datulmedžių sodinukų ir dar atiduosi keturiasdešimt ukijų (tūkstantį šešis šimtus dirhemų) aukso, aš tave išlaisvinsiu.”
pasakė.
Tada Selmanas nuėjo pas pranašą Mahometą ir papasakojo jam apie savo padėtį.
Mūsų pranašas savo bendražygiams,
„Padėkite savo broliui/seseriai.“
pasakė.
Gavus šį įsakymą, bendražygiai akimirksniu surinko tarpusavyje tris šimtus datulmedžių sodinukų. Kai datulmedžių sodinukai buvo surinkti, Pranašas,
„O, Selmane! Eik ir iškask duobes šiems sodinukams! Kai baigsi, ateik ir pranešk man. Aš pats juos pasodinsiu!“
taip įsakė.
Kai Hz. Selman, padedamas sahabų, baigė kasti tranšėjas, jis nuėjo pas Pranašą ir pranešė jam apie tai.
Patsai Šventasis Pranašas, savo palaimintomis rankomis, išskyrus vieną, pasodino kitus datulmedžių sodinukus. Tais metais visi Pranašo pasodinti sodinukai davė datulių. Tik vienas, pasodintas kito žmogaus, nedavė vaisių. Pranašas jį išrovė ir pasodino iš naujo. Ir jis davė vaisių.
Taip Hz. Selmanas atsiskaitė su savo šeimininku, kilusiu iš Benu Kurayza žydų, už skolos datulmedžius.2
Hz. Selmanas, sumokėjęs skolas už datulmedžius, liko skolingas tik auksą. Tai pats Hz. Selmanas aprašo taip:
„Pranašas (s.a.v.) iš vieno iš mūšių atnešė aukso luitą, dydžio kaip vištos kiaušinis. Jis pašaukė mane pas save ir
„O, Salmanai! Paimk tai ir sumokėk savo skolą.“
pasakė.
„Aš tariau: O, Alacho pranaše, su šiuo mažu aukso gabalėliu mano skolos nebus padengtos“, – ir jis paėmė luitą į rankas, apspjovė jį ir…
„Štai tau! Dievas tau šiuo atlygins tavo skolą!“
pasakė.
„Tada aš pasvėriau tą aukso gabalėlį, kurį buvau gavęs iš jo, ir atidaviau kreditoriui. Kai atidaviau jam keturiasdešimt ukijė (tūkstantis šeši šimtai dirhemų), kurias buvau jam skolingas, tas aukso gabalėlis, dydžio kaip vištos kiaušinis, liko man.”
3
Mirė Sa’d Bin Muaz, vienas iš Ansarų.
Sa’d ibn Muaz buvo vienas iš aukščiausią dorybę turinčių Ansarų asmenybių. Jis atsivertė į islamą, kai Mus’ab ibn Umeyr, gavęs pranašo Muhammado nurodymą, atvyko į Mediną mokyti Korano. Išgirdę apie jo atsivertimą, visi Abdü’l-Ešhelo sūnų šeimos nariai, tiek vyrai, tiek moterys, tą pačią dieną atsivertė į islamą.
Šis drąsus ir pasiaukojantis sahabis Chando mūšio dieną buvo sužeistas strėle į ranką, jam buvo perpjauta rankos vena. Jo žaizda buvo sunki ir skausminga.
Kai šis narsusis sahabis buvo sužeistas, Šventasis Pranašas jam paskyrė vietą palapinėje, kuri priklausė moteriai iš Ansarų, vardu Rufeyda, kuri dėl Dievo malonės rūpinosi sužeistųjų gydymu.
Netrukus po to, kai jis paskelbė nuosprendį dėl Kurayzaoğulları, ši sunki žaizda vėl atsivėrė ir netrukus, penktaisiais Hidžros metais,
Mirė kankinio mirtimi, būdamas 37 metų amžiaus.
Šventasis Pranašas ir musulmonai buvo nepaprastai sukrėsti jo mirties. Pranašas pasakė:
„Sa’do bin Muazo mirtis sukrėtė Aukščiausiąjį sostą, o jo laidotuvėse dalyvavo septyniasdešimt tūkstančių angelų.“
Pats pranašas (s.a.v.) vadovavo Sa’do laidotuvių maldai.4
Aisha (tegul jai būna Dievo palaima) sako:
„Po Pranašo (s.a.v.) ir dviejų jo palydovų (Abu Bakro ir Omero), musulmonams niekieno mirtis nebuvo tokia sunki, kaip Sa’do bin Muazo.“
5
Mugire bin Šu’be priėmė islamą.
Mugira ibn Šu’ba buvo vienas iš keturių arabų genijų. Jis buvo nepaprastai sumanus sprendžiant sudėtingas ir svarbias problemas. Jis buvo stambus ir impozantiškas vyras. Jis atsivertė į islamą per Chanzako mūšį ir atvyko į Mediną kaip muhadžiras (migrantas).
Medinoje įvyko žemės drebėjimas ir drebulys.
Penktąjį hidžros metais Medinoje įvyko žemės drebėjimas. Tada Šventasis Pranašas pasakė:
„Jūsų Viešpats nori jus atvesti į tokią būklę, kuri jam patiktų. Todėl ir jūs siekite jo palankumo.“
6
Šie Šventojo Pranašo žodžiai atskleidžia ryšį tarp žemės ir joje gyvenančių žmonių veiksmų, ir skelbia, kad žemė, paklusdama dieviškajam apreiškimui ir įkvėpimui, juda ir dreba!
Dar kartą, 5-aisiais hidžros metais, Džemazijel-achir mėnesį, įvyko mėnulio užtemimas.
Kol nepasibaigs mėnulio užtemimas,
Saulės užtemimo malda
* atliko.7
Džahiliyyah laikotarpiu žmonės,
„Saulė ir mėnulis užtemsta tik dėl vieno iš didžiųjų žemės gyventojų.“
jie tikėjo prietarais. Šventasis Pranašas aiškiai paneigė tai šiais žodžiais:
„Iš tiesų, saulė ir mėnulis užtemsta ne dėl kieno nors mirties ar gimimo. Tai du ženklai, rodantys Dievo galybę ir didybę! Kai pamatysite juos užtemstant, atsistokite ir melskitės!“
8
Šiais žodžiais pranašas (s.a.v.) pakeitė pagoniškus įsitikinimus, vyravusius Džahiliijos laikais, ir pareiškė, kad saulės ir mėnulio užtemimai yra laikas, skirtas garbinti Dievą. Jis pabrėžė, kad šiais laikais žmonės turėtų užsiimti ne tuštybėmis, o Dievo garbinimu ir paklusnumu.
Taip pat reikėtų nepamiršti, kad
Garbinimo ir maldos priežastis ir rezultatas yra Dievo įsakymas ir Jo malonė, o nauda priklauso anapusiniam pasauliui. Jei malda ir garbinimas atliekami siekiant pasaulietinių tikslų, tik dėl jų, tai tokia malda yra neteisinga. Todėl saulės ir mėnulio užtemimo metu malda neatliekama siekiant jų atsiradimo. Greičiau, saulės ir mėnulio užtemimo laikas turėtų būti laikomas šios rūšies garbinimo laiku, o malda turėtų būti atliekama tik siekiant Dievo malonės.9
Išnašos:
1. Tabakât, 1:291-292.
2. Sîre, 1:234-235; Delâilü`n-Nübüvve, p. 218-219; Mektûbat, p. 135-136.
3. Sîre, 1:235; Tabakât, 1:185; Šifâ, 1:277-278.
4. Sîre, 3:263; Tabakât, 1:433.
5. Tabakât, 1:433.
6. Usd al-Gaba, 1:22.
* Saulės ir Mėnulio užtemimo malda
Tai sunna, sudaryta iš dviejų rakatų. Rukū ir sedžda atliekami taip pat, kaip ir nafilės maldose. Šioms maldoms nešaukiamas ezanas ir neatsakomas kametas.
Tačiau, kai ateina laikas saulės užtemimo maldai, yra sušaukiama: „es-Salatu camiatun“ (Susirinkite maldai).
7. Insanu’l-Uyûn, 2:628.
8. Buhari, 2:23-24; Muslim, 3:28-36.
9. žr.: Bediuzzaman Said Nursi, Emirdağ Lahikası, p. 31-33.
Su pagarba ir maldomis…
Islamas klausimais ir atsakymais
