Mūsų brangus broli,
Ijtihado teisėtumas yra patvirtintas šia Korano ajetu.
„Kai jiems ateidavo žinia apie saugumą ar pavojų, jie ją iškart paskleisdavo. Jei jie būtų ją perdavę Pranašui ar tiems, kurie tarp jų turėjo įtaką, tai tie, kurie turėjo įtaką, būtų ją išnagrinėję.“
(atsižvelgiant į aplinkybes ir poreikius)
jie užsiimdavo teisine analize ir išvedžiodavo išvadas.”
(Nisa, 4/83)
Mediną pasiekę musulmonai, nors ir jautėsi šiek tiek saugesni, vis dar nebuvo visiškai ramūs. Visada egzistavo pavojus, kad juos užpuls Mekos gyventojai. Tarp žmonių kartais…
„jie atvyko, jie atvyksta”
Tokie gandai sklido. Aukščiau esanti eilutė moko, ką daryti tokiose situacijose.
Hamdi Yazır iš šios ajetės išveda šias išvadas:
1.
Tarp įvykių nuostatų yra tokių, kurie nėra tiesiogiai žinomi iš Korano eilučių, bet yra žinomi per teologinę interpretaciją (ijtihad).
2.
Išvedžiojimas (išsiaiškinimas giliu tyrimu) taip pat yra įrodymas.
3.
Žmonėms, kurie patys negali priimti teisingų sprendimų, religiniu požiūriu privaloma kreiptis į mokslo žmones ir juos sekti.
4.
Pranašas taip pat atsako už išvedžiojimą (išvadų darymą).
Kaip sakė ir Abu Zehra,
„Įvykiai vyksta be galo, o esami šventraščiai yra riboti. Todėl būtina, remiantis esamais šventraščiais, nustatyti nuostatas ir tiems dalykams, apie kuriuos šventraščiuose nieko nepasakyta.“
Ši šventoji eilutė yra didžiausias įrodymas, kad analogija ir ijtihad (teisinis sprendimas, paremtas analogija) yra šariato įrodymai. Mat, naujo įvykio perdavimas religiniams autoritetams reiškia prašymą jiems atlikti ijtihad ir taikyti analogiją. Juk ijtihad nereikalingas tais atvejais, kai yra aiškus sprendimas.
Fahreddin-i Razî teigia, kad ši šventoji eilutė nurodo į tris dalykus:
Pirma;
Tai yra dalykai, kurie nėra aiškiai nurodyti Korane, bet yra žinomi per ijtihadą (islamo teisės aiškinimą).
Antra,
teisės aktų aiškinimas ir išvedžiojimas yra šariato įrodymas.
Trečiasis;
Tai, kad paprastiems žmonėms privaloma sekti mokslininkais nesvarbiuose reikaluose. Nes Visagalis Dievas šiuo ajatu pareiškė, kad tie, kurie nežino naujų įvykių sprendimų, turi kreiptis į tuos, kurie turi teisę šiuos sprendimus išvesti iš šariato įrodymų.
Visagalis Dievas šiuo šventuoju ajatu taip pat įsako tiems, kurie yra kompetentingi, atlikti idžtihadą (nepriklausomą teisinį sprendimą):
„O, žinių turėtojai”
, (mūsų ženklus)
pasakykite.”
(Al-Hašr, 59/2)
Taigi, Korane, be aiškiai išdėstytų, griežtai nustatytų nuostatų, taip pat yra ir netiesiogiai išreikštų, antrinės reikšmės nuostatų, kurios laikomos smulkmenomis. Dievas leidžia šiose nuostatose vadovautis nuomone. Žmonės patys negali išvesti šių nuostatų iš Korano. Jų pareiga – paklusti mokslininkams. Toks paklusnumas yra privalomas paprastiems žmonėms.
Visų pirma,
Išvedžioti teisinius principus – tai didžiulė mokslo ir ypatingų gebėjimų sritis, ne kiekvienam prieinama. Mat šariato nuostatų yra tūkstančiai, net dešimtys tūkstančių. O jų įrodymų – begalybė. Išvesti visas šias nuostatas iš tų nesuskaičiuojamų įrodymų neįmanoma kiekvienam.
Kita vertus
Netgi jei būtų laikoma, kad visi musulmonai yra tokio lygio mokslininkai, kad galėtų atlikti ijtihadą (savarankišką teisinį sprendimą), jie negalėtų užsiimti jokia pasaulietine profesija, jei skirtų savo laiką ijtihadui. Dėl šių dviejų svarbių priežasčių paprasti žmonės privalo sekti mudžtahidais (teisės ekspertais).
Visagalis Dievas, kaip įsakė tiems, kurie turi teisę į ijtihadą (teisės aiškinimą), taip ir kitiems tikintiesiems įsakė jiems paklusti šiuo ajatu (Korano eilute):
„Jei nežinote, tai yra zikr”
(mokslas)
klauskite žinovų.”
(Nahl, 16/43)
Musulmonas gali atlikti ibadetą, atitinkantį Visagalio Dievo valią, tik sekdamas mudžtahidais.
Šeichas Abdullah Diraz teigia, kad taklidas (kitų mokyklų nuomonių laikymasis) yra privalomas ir būtinas:
„Tas, kas neturi teisės ir galios savarankiškai priimti sprendimus, susidūręs su nauja problema, arba nieko nedarys ir nevykdys savo pareigų, o tai prieštarautų bendram sutarimui (idžmai), arba bandys atlikti savo pareigas. Tai gali būti daroma arba surandant ir nagrinėjant įrodymus, kurie nustato sprendimą dėl naujosios problemos, arba imituojant (taklid) kitą teologą (mučtehidą). Pirmasis variantas (rasti įrodymus kiekvienai naujai problemai ir išvesti iš jų sprendimą) visiems visiškai neįmanomas.“
„Nes šis kelias, tiek susidūrus su naujomis situacijomis, tiek ir visais žmonėmis, sukels būtinybę ieškoti ir rasti įvykių įrodymus, o tai trukdys žmonių pragyvenimo pastangoms, sustabdys visus amatus ir technikas, o žemės ūkio ir panašios veiklos sustabdymas sukels pasaulio sunaikinimą. Štai kodėl staigus imitacijos panaikinimas yra itin pavojingas. Matyti, kad nieko kito, išskyrus imitaciją, neliko. Tokiomis aplinkybėmis vienintelis kelias yra paklusti vienam ijtihadui.“
Šatibi šį klausimą išdėstė taip:
„Kas yra šariatinis įrodymas mudžtahidui, tas yra mudžtahido išduota fatva neišmanančiam žmogui.“
Štai ir ištikimi pasekėjai.
Iš Korano išvedė antraeilius, netiesiogiai ar užuominomis esančius, nuostatus ir pateikė juos žmonijos naudai. Iš tiesų, paslėptos ir uždangos gaubtos tiesos, esančios visatos knygoje, buvo atrastos atitinkamų mokslo žinovų. Šie asmenys taip pat yra visatos knygos aiškintojai ir teologai.
Kaip ir yra logiška, kad tie, kurie nėra ekspertai tam tikroje srityje, turėtų paklusti tos srities mokslininkams ir naudotis jų darbais, taip ir paprastiems žmonėms yra privaloma sekti teologų išvadomis, išvestomis iš Korano. Sveiko proto žmogus…
„Aš skrisčiau tik savo paties pagamintu lėktuvu arba naudočiau tik savo paties pagamintą kompiuterį.”
kaip negalėtų pasakyti,
„Aš pats išvedu sprendimus iš Korano ir hadisų, užuot sekęs kitų teologų pavyzdžiu.“
negaliu pasakyti.
Su pagarba ir maldomis…
Islamas klausimais ir atsakymais
