Mūsų brangus broli,
Teismo praktika,
Tai yra didžiausia Visagalio Dievo malonė ir dovana šiai bendruomenei.
Dievo, Korane palikusių interpretacijai atvirų tiesų, ženklų ir simbolių, perdavimas bendruomenės mokslininkams turi daugybę išmintingų priežasčių. Jei Dievas būtų aiškiai nurodęs interpretacijai atvirus nurodymus, visi smulkūs klausimai taptų privalomaisiais ir tie, kurie jiems prieštarautų, patektų į bėdą.
Dar viena išmintis:
Visagalis Dievas, įsteigdamas ijtihadą (teisės aiškinimo institutą), suteikė protui dalį šariato nuostatų išvedžiojime iš Korano ir hadisų, taip pagerbdamas Muhamedo bendruomenę ir jos mokslininkus.
Brangiausia iš dieviškų dovanų yra protas.
Protas – tai dieviškoji šviesa, atskleidžianti būtybių tikrovę, visatos paslaptis, tai subtili ir garbinga esybė. Koranui būdingos giliausios prasmės ir tiesos atsiskleidžia būtent per šią esybę. Taip, protas – tai aukščiausias Dievo malonės, gerumo ir dosnumo lygis žmogui. Tačiau žmonės nėra vienodo lygio proto ir mokslo srityje.
Nors mokslo esmė viena, jo supratimas skiriasi. Tūkstančiai žmonių gali mokytis iš to paties mokytojo, tačiau kiekvienas gauna skirtingą įkvėpimą ir išmintį. Kadangi gebėjimai skiriasi, kiekvienas gauna įkvėpimą ir žinias pagal savo gebėjimus.
Silpno proto, riboto mąstymo žmonės nesugeba suprasti net pačių akivaizdžiausių dalykų. Suprasti paslėptas paslaptis ir tiesas – tai brandaus proto žmonių užduotis. Žmogus, kuris negali šių paslapčių atrasti protu ir sąmone, jo įgytos žinios nebus pakankamai vertingos; jo požiūriuose ir mąstyme bus trūkumų.
Taip, nors tarp musulmonų bendruomenės (ümmet-i Muhammed) kiekvienoje mokslo šakoje išaugo daugybė mokslininkų, žinovų, mąstytojų ir sufijų, pasiekusių ijtihad (teisės interpretacijos) lygį, skaičius yra labai mažas. Ijtihadui priklausančios žinios ir mokslas yra labai platus ir gilus. Tai jūra, į kurią negali nardyti kiekvienas naras. Tai jūra, kuri apima daugybę tiesų, kurių negali suvokti kiekviena akis ir kiekvienas įžvalgus protas. Jos tikrosios esmės negali atrasti kiekvienas protas.
Teismo praktika,
Tai sudėtinga tema ir gili paslaptis. Tai ne sritis, kurią galėtų tyrinėti kiekvienas, turintis bet kokių gebėjimų, proto ir intelekto.
Iš tų jūrų gelmių brangakmenius ir perlus išgauti – tai tiktai mudžtehidų imamų, o ypač keturių imamų, privilegija.
Islamo religija yra tobuliausia religija. Iš tiesų, Visagalis Dievas taip pat sako:
„…Šiandien aš jums užbaigiau jūsų religiją ir užbaigiau savo malonę jums…”
(Al-Ma’ida, 5/3)
Tai yra nurodyta. Korane, be aiškių nuostatų, susijusių su tikėjimu, garbinimu ir elgesiu, taip pat yra pakankamai įstatymų ir principų, kad būtų galima išspręsti naujus įvykius, kurie gali kilti iki pat pasaulio pabaigos. Tačiau iš šių nuostatų išvesti sprendimus galima tik per ijtihadą (teisės aiškinimą).
Taip, islamo religijoje ijtihad (teisinis sprendimas, paremtas religiniais šaltiniais) užima labai svarbią vietą. Daugelis musulmonų poreikių buvo patenkinti būtent šios institucijos dėka. Žinoma, kad laikui bėgant atsiranda naujų įvykių. Pagrindinės taisyklės, aukščiausiosios normos, galinčios atsakyti į visus šiuos klausimus, yra Korane ir hadituose. Tačiau ne visi gali suprasti šias gilias ir paslėptas prasmes. Štai kodėl mudžtahidai (teisės ekspertai) iš Korano ir jo pirmojo aiškinimo – haditų – išvedė šiuos antraeilius sprendimus ir išsprendė žmonių problemas.
Taip, žmogus.
tačiau nuo klaidų galima apsisaugoti tik einant keliu, kurį nurodo Šventasis Koranas ir Pranašo tradicija (Sunna).
Nes šie du šaltiniai yra Dievo nustatytas ir patvirtintas šviesos šaltinis, vedantis žmones į išganymą.
Iš esmės, dauguma šariato nuostatų yra nustatytos remiantis aiškiais Korano ir hadisų tekstais. Šią dalį, pasak Bediuzzaman Said Nursi, sudaro:
„Tai Korano ir Sunos, kuri yra Korano aiškinimas, turtas. O klausimai, susiję su ijtihadu, yra tarsi deimantiniai stulpai, o pats ijtihadas – auksas.“
Štai kodėl teologai, siekdami maksimaliai pasinaudoti šiais dviem lobiais,
„Dievas išmintį duoda tam, kam nori.“
Jie visiškai atitiko šios šventosios eilutės reikalavimus. Prorokas (s.a.v.) taip pat puikiai atskleidė ijtihado svarbą ir mudžtehidų vertę bei rangą šiais šventaisiais hadisais:
„Tas, kas teisingai nusprendžia, gauna du atlygius, o tas, kas klysta, gauna vieną atlygį.“
[žr. Abu Dawud, Kada’ (Akdiye), 2]
Hadisoje paminėta klaida, tiksliau, netikslumas, reiškia nesugebėjimą rasti teisingesnio sprendimo. Muhammed bin Hazm šiuo klausimu teigė, kad…
„Čia kalbama ne apie klaidą, kuri išvestų iš šariato. Tai klaida, kuri nesuteikia atlygio. Jei ji išvestų iš šariato, už ją nebūtų atlyginama.“
Tačiau svarbu pabrėžti, kad asmuo, neturintis teisės priimti sprendimus, padaręs klaidą savo sprendime, negali būti pateisintas, jis yra nusidėjėlis.
Dar nebuvo apreikštas joks nurodymas, kaip elgtis su belaisviais, paimtais Bedro mūšyje. Prorokas (s.a.v.), kaip ir visais kitais atvejais, kai jam nebuvo duotas joks nurodymas, pasitarė su savo palydovais. Abu Bakras siūlė išpirkti belaisvius ir juos paleisti. Omaras, savo ruožtu, manė, kad belaisvius reikia nedelsiant nužudyti. Dalys palydovų palaikė Omaro, o dalys – Abu Bakro nuomonę. Kai tarp jų kilo nesutarimas, Prorokas (s.a.v.) pasirinko Abu Bakro nuomonę ir pasielgė pagal ją.
Tačiau šiuo klausimu buvo apreikštas šis šventasis Korano ajetas, kuris yra dieviškas įspėjimas:
„Žemėje, kol nebus įvykdyta teisingumo ir nebus palaužta netikėjimo galia, joks pranašas neturi teisės laikyti belaisvių. Jūs trokštate laikinosios pasaulietinės gerovės, o Dievas trokšta amžinybės (jūsų labui).“
(Al-Anfal, 8/67)
Ši šventoji eilutė nepaneigia Abu Bakro nuomonės, tačiau parodo, kad Faruko nuomonė yra pranašesnė. Taigi, abi viena kitai prieštaraujančios nuomonės yra patvirtintos. Iš šios šventosios eilutės suprantama, kad kiekvienas, turintis teisę daryti ijtihadą, yra teisus savo nuomonėje. Jei Abu Bakro nuomonė būtų klaidinga, eilutė būtų apreikšta dar prieš įvykdant sprendimą. Taigi, šiuo atveju apreikštas dieviškasis įspėjimas yra dėl to, kad buvo pasirinkta ne tai, kas geriau, o tai, kas prieštarauja geresniam veiksmui.
Abu Bakro tikslas buvo išpirkti belaisvius, kad gautais pinigais būtų galima apginkluoti ir sustiprinti musulmonų kariuomenę kovoje su priešu. O Omero tikslas buvo pašalinti juos iš žemės paviršiaus, nes jie nerodė jokių atgailos ženklų, ir taip užkirsti kelią blogiui.
Su pagarba ir maldomis…
Islamas klausimais ir atsakymais
