Mūsų brangus broli,
Tiems, kurie šmeižia Pranašą (SAW) ir kaltina jį melu,
„Tik tie, kurie netiki Dievo apreiškimais, kuria melus. Štai jie ir yra tikrieji melagiai.“
(Nahl, 16/105)
buvo apreikštas šis ajetas. Čia
„melas”
Tai ne tas pats, kas melas bet kokiu klausimu; tai melas, vedantis į netikėjimą.
Sūrat an-Nahl, 101-105 eilutės.
„101. Kai mes pakeičiame vieną apreiškimą kitu, – o Dievas geriausiai žino, ką Jis apreiškia, – tuomet netikintieji sako pranašui:
„Tu esi tik šmeižikas.”
jie sakė. Ne, ne taip; daugelis jų nežino.”„102. (O, Muhammedai!) Sakyk jiems: „Koraną iš tikrųjų atsiuntė tavo Viešpats, kad jis būtų tvirtas pagrindas tikintiesiems, vadovas ir gera žinia musulmonams.“
„103. Mes tikrai žinome, kad netikintieji sako: „Koraną Mahometui moko kažkoks žmogus.“ Tas, kurį jie laiko mokytoju, kalba svetima kalba, o šis Koranas – aiškia arabų kalba.“
„104. Tie, kurie netiki Dievo apreiškimais, tikrai nebus Dievo vedami į tiesų kelią, ir juos laukia skausminga bausmė.“
„105. Melą išgalvoja tik tie, kurie netiki Dievo apreiškimais. Štai jie – tikrieji melagiai.“
PAAIŠKINIMAS
101. Vienos eilutės pakeitimas kita eilute vadinamas naskhu (panaikinimu). Ankstesnioji eilutė yra mansukh (panaikinta), o vėlesnioji – nasih (panaikinanti). Kafirai bandė panaudoti naskhu klausimą kaip abejonę pranašo Mahometo pranašystei, ir šiais laikais yra daug kafirų, kurie seka šiuo pavyzdžiu. Ši eilutė yra atsakymas jiems. Tai reiškia, kad kai mes panaikiname (padarome negaliojančia) vieną eilutę ir pakeičiame ją kita eilute…
nes Dievas geriau žino, ką Jis yra apreiškęs ir ką dar apreikš.
Jo panaikinimas ir pakeitimas – neduok Dieve – ne iš nežinojimo, o iš Jo žinojimo ir išminties. Ir ankstesnė, ir vėlesnė eilutė nusileidžia pagal dieviškąją išmintį ir atsižvelgiant į žmonių interesus. Tai, kas naudinga vienu metu, gali būti žalinga kitu. Ir atvirkščiai. Nes pasaulio aplinkybės keičiasi. O šariatai yra suderinti su Dievo tarnų gerove tiek šiame, tiek aname pasaulyje. O Aukščiausiasis Dievas nusiuntė pranašo Mahometo šariatą, kad jis būtų naudingas įvairiems amžiams iki pat pasaulio pabaigos.
Kai Visagalis Dievas, žinodamas, ką Jis apreiškė ir ką dar apreikš, pakeičia vieną apreiškimą kitu…
Jie sakė: „Tu ne pranašas, o šmeižikas“.
„Tu pats sugalvoji šį Koraną ir meluoji Dievui. Jei tai būtų Dievo žodis, ar jį būtų galima pakeisti?“ – taip jie kalbėjo. Pasakojama, kad kai būdavo atsiųstas iš pradžių griežtas, o paskui švelnesnis ajatas, Kureišo kafirai sakydavo:
„Muhammedas linksminasi su savo pasekėjais. Šiandien jis kažką liepia, o rytoj uždraudžia. Jis tikrai pats tai sugalvoja ir meluoja Dievui.“
Ne, dauguma jų to nežino.
Nors tarp jų yra ir tokių, kurie žino, bet vis tiek užsispyrę ir išdidūs, daugumos jų elgesys neatitinka žinių. Jie nežino Korano tiesos, jo panaikinimo ir pakeitimo naudos ir išminties.
102. Sakyk (o, Muhammedai!): „Jį (Koraną) iš tikrųjų atsiuntė Šventoji Dvasia iš tavo Viešpaties.“
ŠVENTOJI DVASIA:
Šventumo dvasia, tai yra dvasia, kuri negali būti suteršta jokia dėme, tai yra švari, tyra dvasia, verta pasitikėjimo, šventa, nepriekaištinga dvasia, o tai yra Gabrielius. Iš tiesų…
„Jį (Koraną) atsiuntė Dvasia, kuriai galima pasitikėti.“
Tai yra tas pats Dvasios Šventumas, minimas Korano (26:193) eilutėje.
„Mes jį parėmėme Šventąja Dvasia (Gabrieliumi).“
Kaip sakoma (Bakara, 2/87) dieviškajame žodyje, čia Gabrielius, vadinamas Šventąja Dvasia (Rūhu’l-Kudüs), minimas siekiant griežtai paneigti netikėlių šmeižtus ir aiškiai patvirtinti pranašų nepriekaištingumą ir šventumą. Tai reiškia: O Muhamede! Koranas yra tokia šventa knyga, kad ją tau, be jokios galimybės būti suterštam kokiu nors trūkumu, atsiuntė Šventoji Dvasia, iš aukščiausiojo Viešpaties, ir atsiuntė teisingai, be jokios klastotės. Taigi ši knyga, su visais savo nurodymais ir panaikinimais, yra šventa knyga, kurios visas turinys yra teisingas, o tu esi teisingas pranašas, turintis Šventąją Dvasią. Tavo Viešpats ją taip atsiuntė, kad…
kad sustiprintų tikinčiuosius, įtvirtintų juos tikėjime ir būtų vadovas bei gera žinia visiems musulmonams, kurie paklūsta Dievo valiai.
Štai taip naskh (ankstesniojo įstatymo panaikinimas vėlesniuoju) yra susijęs su tikėjimo stiprinimu, kelio rodymu ir geromis naujienomis bei išmintimi.
103.
Šis „musulmonų“ tarpsnis čia kartojamas, kad primintų aukščiau esančią (16/89) eilutę ir atkreiptų dėmesį į (16/90) eilutę.
Žinoma, mes žinome, kad jie yra tie netikėliai.
„Juk Koraną jam tikrai kažkas išmokė.“
jie sako.
Jie sako, kad Koraną ne Šventoji Dvasia apreiškė Mahometui, o jį išmokė kažkoks žmogus. Toks teiginys prieštarauja jų pačių prisipažinimui, kad jis niekada nebuvo mokytas jokio žmogaus, ir paneigia jų tvirtinimą, kad jis pats jį sugalvojo.
„Jį išmokė žmogus”
Jie negali to pasakyti. Kadangi visi žino, kad pranašas Mahometas, dar prieš paskelbdamas savo pranašystę, nei slapta, nei viešai nesimokė iš jokio mokytojo, jie nedrįsta kelti tokio teiginio, kuriuo nieko neapgausi. Tačiau, susidūrę su neįprasta situacija, jie tai pateisindavo sakydami:
„Jis pats to negali padaryti, nes niekada nesimokė ir nebuvo lavintas. Neįmanoma, kad neraštingas žmogus galėtų parengti tokią knygą. Dabar kažkas tikrai moko Mahometą.”
Tačiau jie nenori tikėti, kad jį mokė Dievas, ir sako: „Jį mokė tikrai žmogus“. Jie šmeižia ir tyčiojasi, sakydami, kad Koraną jam sukūrė žmogus, o jis nori pardavinėti tai, ką išmoko iš jo, kaip Dievo žodį.
Pasakojama, kad šis ajetas buvo apreikštas dėl įvykio, nutikusio Mekoje, su Amiru b. Hadra’mi.
„Cevra”
arba
„Yeîyş”
Jis turėjo vergą, kilusį iš Graikijos, vardu [vardas], kuris mokėjo skaityti ir rašyti ir buvo išsilavinęs. Dievo pasiuntinys, kviečiantis visus į islamą, kartais priimdavo jį savo susirinkimuose ir kalbėdavosi su juo. Kureišų pagonys dėl to pykdavo ir norėdavo pajuokauti, sakydami, kad šis krikščionis moko Koraną Mahometui. Dar ir…
Džebra
su
Yesâra
Du graikai, vardais nežinomi, Mekkoje kalavijus gamindavo ir tuo pačiu metu skaitydavo Torą ir Evangeliją. Pranašas kartais juos aplankydavo ir, jei pasitaikydavo proga, klausydavosi jų skaitomų tekstų. Kai kurie tai norėjo panaudoti kaip pretekstą. Taip pat Huveytibo b. Abdü’l-‘Uzzâ vergas Abisâ turėjo knygų, jis priėmė islamą, o tai pamatę pagonys…
„Štai ką jis esąs išmokęs iš Mahometo.”
Jie bandė tai paneigti. Taip pat buvo paminėtas Salmanas Farisis. Tačiau buvo prieštarauta, kadangi šis asmuo tapo musulmonu Medinoje, todėl, atsižvelgiant į tai, kad ši eilutė yra Mekos kilmės, šis teiginys negali būti teisingas.
Trumpai tariant, politeistai, nenorintys pripažinti pranašystės, siekė pavaizduoti Pranašą kaip nepatyrusį mokinį, ką tik pradėjusį mokytis, ir kaip apgaviką, priskiriantį sau kitų darbus. Jie skleidė įvairias propagandas, kartais kaltindami vieną, kartais kitą asmenį, kad jis mokė Pranašą. Iš tiesų, pastaruoju metu kai kurie krikščionys taip pat skleidė teiginius, kad Mahometas savo religiją išmoko iš krikščionių, kad islamas kilo iš krikščionybės. Taigi, matome, kad eilutėje nenurodomas joks konkretus vardas, o tik neapibrėžtai sakoma „vienas žmogus“, taip nurodant, kad šis teiginys iš esmės paneigiamas. Nes pagrindinis šmeižikų tikslas – sukurti įtarimą, kad kažkoks žmogus mokė Mahometą. Tai ir yra jų klaidos pagrindas. Tie, kurie taip sako, norėdami paneigti, kad Koranas yra Dievo apreikštas tekstas, nesuvokia, kad…
Tų, kurie mano, kad moko pranašą, kalba yra svetima.
Tai ne arabų kalba, o kalba, kurios gimtoji kalba yra svetima arabų kalbai. Taigi, sakydami, kad ją moko žmogus, jie siekia nukreipti žmonių protus, nukreipti jų mintis ir idėjas nuo Dievo prie žmogaus. Tačiau tai, ką jie sako, visiškai prieštarauja sveikam protui. Nes tas tariamas žmogus, kurio idėjas jie nori sugadinti sakydami, kad jis moko Mahometą, neturi jokios galimybės būti arabu. Jei Koranas meta iššūkį visai visatai, o tarp arabų būtų toks mokytojas, ar jis tikrai neatsakytų: „Argi ne aš tave mokiau?“ Arba ar jis nebūtų sukūręs panašių į Koraną tekstų ir bent jau slapta juos neplatintų?
Visi arabų išminčiai ir turtingieji tuo užsiiminėjo, o Pranašas neturėjo jokios materialinės ar dvasinės prievartos galios. Ir buvo tiek priežasčių ir įrodymų jam prieštarauti, kad tokiomis sąlygomis neįmanoma būtų, jog toks asmuo neatskleistų savo tapatybės. Todėl, kaip nustatyta tyrimais, tokio mokytojo tarp arabų nebuvo, tai patvirtina ir logika bei įrodymai. Šiuo požiūriu, toks tariamas asmuo galėtų būti tik ne arabas, iš bet kurios kitos visuomenės, išskyrus arabų. Taigi, arabai ne su arabu, o su ne arabu, kaip minėta aukščiau, elgėsi bedieviškai.
O juk šis Koranas yra aiškia arabų kalba.
Tai toks arabiškas pareiškimas, kurio panašaus negalėjo sukurti joks arabų literatūros klasikas. Kaip tai galėtų padaryti ne arabas? Kaip tokia puiki arabų kalba gali būti priskirta ne arabų kilmės asmens mokymui? Nors ne arabui išmokti puikiai arabų kalbą ir mokyti kitus yra gana neįprasta, tačiau būti ne arabu, užsieniečiu, ir tuo pačiu turėti puikią arabų kalbą, pranokstančią visus arabus, be abejo, tokia prielaida yra ne viena, o dviem laipsniais neįtikėtina. Tokią teoriją kurti, neatsižvelgiant į Dievo Visagalio nuostabų ir nepaprastą palankumą ir pagalbą tam užsieniečiui, yra visiškai prieštarauti protui.
Štai tas žodis, kurį netikintys, nepripažįstantys Dievo mokymo ir apreiškimo, norėdami jį paneigti, bando pateikti kaip logišką argumentą – „jį moko žmogus“ – iš tikrųjų yra nelogiškas, dar labiau prieštaringas ir absurdiškas. Norėdami nepripažinti nepaprasto įvykio, jie laiko logišku pripažinti du nepaprastus dalykus ir nesuvokia savo prieštaravimų. Jie nesupranta, kad sakydami „jį moko žmogus“, jie ne tik nesumenkina Korano šviesos, bet ir suteikia tam tariamam žmogui dar didesnę vertę, dar labiau jį išaukština.
Galima paklausti, kokie gi jų tikslai?
„Ne arabas aiškina Korano prasmę, o jis ją perteikia ta puikia arabų kalba.“
Argi tai negalėtų būti? Tačiau tai pasakyti reikštų pripažinti, kad Korano tekstas yra apreikštas ir kad jis yra stebuklas, pasižymintis nepaprastu iškalbingumu ir aiškumu arabų kalba, galintis bet ką nutildyti.
Trumpai tariant, neigėjai yra tokie prieštaringi savo šmeižtuose ir tokie sutrikę savo nuomonėse.
104. Nesvarbu, kas netiki Dievo apreiškimais, Dievas tikrai neves jų teisingu keliu, ir juos laukia skaudus bausmė.
105. Melą išgalvoja tik tie, kurie netiki Dievo ženklais, tie, kurie yra netikintys. Jie šmeižia. Ir tik jie yra tikrieji melagiai.
Taigi, tie netikintys, kurie tave vadina melagiu, o Muhamede! Tu tikrai teisus, šis Koranas – ne žmogaus mokymas, bet savo ritmu ir prasme…
„Tai knyga, kurią Gabrielis atnešė iš savo Viešpaties, kaip tiesą.“
(Nahl, 16/102) – tai tiesa. Todėl tikintieji turėtų saugotis, kad nepasiduotų netikėlių žodžiams ir nenukryptų į netikėjimą.
(ELMALILI MUHAMMED HAMDİ YAZIR, ŠVENTOJO KORANO AIŠKINIMAS)
Su pagarba ir maldomis…
Islamas klausimais ir atsakymais
