– Jūsų svetainėje radau du prieštaraujančius vienas kitam teiginius. Viename rašoma, kad vyras, kuris svetimauja su savo žmona, turi būti nužudytas, o kitame – kad tai yra leistina ir atpildo nereikia. Kuris teiginys teisingas? Kodėl sakote prieštaringus dalykus? Kuriuo tikėti?
– Ir prašau, neveskite manęs į kitus klausimus, visus su šia tema susijusius klausimus perskaičiau jūsų svetainėje. Perskaičiau ir apie Lian. Netgi vienas draugas pasakė, kad tada kiekvienas galės nužudyti savo žmoną, kam reikalingi 4 liudytojai, be to, bausmes turi vykdyti valstybė, ir jis visiškai teisus, aš iš jūsų negavau patenkinamo atsakymo į tai.
– Jūs sakote, kad reikia liudininkų, kad nužudymas nėra leistinas, bet to paties fatvos apačioje rašoma, kad keturių madhhabų imamai laikė nužudymą leistinu. Aš klausiu apie šį prieštaravimą.
– Nėra leistina, kad kas nors, žinodamas, jog jo žmona ar dukra gyvena amoraliai, imtųsi ją nužudyti ar pasamdytų ką nors tai padaryti. Prie pranašo (s.a.v.) atėjo vyras ir paklausė maždaug taip:
„Ką manote, jeigu įėjęs į namus pamatyčiau savo žmoną besimylinčią su kitu vyru ir jį nužudyčiau?“ „Reikėtų keturių vyrų liudininkų.“ „O jeigu jų nerasiu?“ „Tada tau bus taikoma atpildo bausmė.“
– Jei vyras įsiveržęs į namus užtinka savo žmoną ar kitą jam artimą moterį su vyru, besimylinčius, ir jį nužudo, tai jam leidžiama ir jam netaikoma atsakomybė už nužudymą.
(ed-Dürrü’l-Muhtâr, III, 197, V, 397.)
– Tai taip pat yra Hanbalių, Šafi’i ir Malikių nuomonė.
(el-Muğnî, VIII, 332; el-Mühezzeb, II, 225; eş-Şerhu’l Kebîr, IV, 357.)
– Jei ir moteris pati norėjo svetimauti, tai, pasak Hanafi ir Hanbali mokyklų, vyras gali nužudyti abu.
Mūsų brangus broli,
Pirmiausia, pažymėtina, kad asmens, kuris užtiko savo žmoną svetimaujant, nužudymas jos ir jos meilužio nusikaltimo metu turi du aspektus: vienas – atsižvelgiant į pomirtinį teismą, o kitas – atsižvelgiant į pasaulietinį teismą.
Tik Dievas žino, kas yra teisus pomirtiniame gyvenime, o kas ne. Jei žmogus teisus, jam nereikės atsiskaityti pomirtiniame gyvenime ir jis nebus už tai atsakingas. Jei jis neteisus, jį laukia atsiskaitymas ir bausmė pomirtiniame gyvenime.
Tačiau, pasaulietinės teisės požiūriu, vyras, nužudęs savo žmoną už neištikimybę, turi tai įrodyti, kitaip jam gresia bausmė už nužudymą (jei jis to neįrodys).
Šariato nuostatos taikomos pagal išorinę prasmę.
Sprendimas priimamas ir nuosprendis vykdomas atsižvelgiant į tai, ar asmuo yra teisus, ar yra liudininkų.
Štai du skirtingi nuosprendžiai, priklausantys nuo to, ar vyras, tvirtinantis, kad nužudė savo žmoną jai neištikimybę padarant, gali tai įrodyti, ar ne.
Kalbant apie detales:
– Islamo teisėje, norint įrodyti svetimavimą, reikalingi keturi liudytojai. Tačiau,
Vyro liudijimas prilygsta keturių liudytojų liudijimui.
Šiuo klausimu.
„Lian / prakeikimas“
vykdomas.
Atitinkamų eilučių vertimai yra tokie:
„Kiekvienas, kas apkaltina savo sutuoktinį/sutuoktinę neištikimybe ir neturi kitų liudytojų, turi keturis kartus prisiekti Dievu, kad kalba tiesą; penktą kartą –
„Jei jis yra iš tų, kurie meluoja, te jį ištinka Dievo prakeiksmas.“
Tai yra pasakymas. Kalbant apie moterį, apkaltintą svetimavimu; jeigu ji keturis kartus prisieks Dievu, kad jos vyras meluoja, bausmė jai panaikinama. O penktą kartą…
jei jos vyras sako tiesą, ji turėtų melstis, kad Dievo rūstybė ją ištiktų.
bus.”
(Nur, 24/6-9)
Iš šių eilučių suprantama, kad asmuo, kuris pamatė savo žmoną svetimaujant, ir jo žmona, apie kurią eina kalba…
Nuosprendis – tai prakeikimas, kurį jie vienas kitam skirs.
Šiuo klausimu yra įvairių pasakojimų apie aukščiau minėtų eilučių apreiškimo priežastį, vyro liudijimo prilyginimą keturiems liudijimams ir moters galimybę išvengti bausmės per šią Lian priesaiką.
(žr. Razi, Maverdi, Kurtubi, Ibn Aşur, atitinkamos vietos)
– Ar vyras gali nužudyti tą, kuris svetimauja su jo žmona?
Šiuo klausimu tarp mokslininkų yra dvi nuomonės:
Pirma:
Sprendimas, priskiriamas Ali ibn Abi Talibui:
Pasak legendos, paklaustas šiuo klausimu, Hazrat Ali atsakė taip:
„Jei vyras nužudys vyrą, kuris svetimauja su jo žmona, nepateikęs keturių liudininkų, jis taip pat bus…“
-kaip atsakomoji priemonė-
nužudomas. Jei nužudytojo globėjas tai patvirtina, žudikui nereikia nei atpildo, nei išpirkos.”
Antra:
Nuosprendis, priskiriamas Omarui:
Pasakojama, kad vieną dieną, kai kalifas Omaras pusryčiavo, prie jo pribėgo vyras su kruvinu kalaviju rankoje ir atsisėdo šalia. Tada atbėgo ir grupė žmonių, kurie jį vijosi, ir…
„O, tikintiesiems vadovaujantis! Šis vyras nužudė mūsų draugą, mūsų artimąjį.“
jie pasakė. Hz. Ömer
„O tu ką manai?”
paklausė jis. Vyras:
„O tikinčiųjų vadas! Aš…“
(su savo kardu)
mano žmonos dvi šlaunys
(dviejų kojų)
įsiveržiau tarp jų ir, jei ten kas nors buvo, aš jį nužudžiau.”
pasakė.Tada Hz. Ömer (atsigręžė į nužudytojo vyrus),
„O ką jūs manote?”
paklausė jis. Vyrai:
„Nėra jokių abejonių, kad kai šis vyras ištraukia savo kardą,
(mūsų)
mūsų žmogus
(jo/jos) liemens
įstrigo tarp jo ir jo žmonos dviejų tarpukojų.”
jie tarė. Tuomet Hz. Ömer paėmė vyro kalaviją, šiek tiek juo pamojavo ir grąžino jį vyrui, pridurdamas:
„Žiūrėk, jeigu jie…”
(paleistuviai, su tavo žmona)
Jei jie daro tą patį, grįžk ir tu prie savo darbo.
(tai yra, pamatęs tokį vaizdą dar kartą, tu vėl gali jį nužudyti)
pasakė.”
(Mustafa b. Sad ed-Dimašqi, Metalibu Üli’n-nuha, 6/42)
Ibn Kajimas al-Džauzijas
Pasak jo, tarp Omero ir Ali valdymo nėra jokio skirtumo. Kai kurie, paviršutiniškai vertindami šiuos valdymo laikotarpius, susidarė klaidingą įspūdį, kad tarp jų yra prieštaravimas. Iš tiesų yra taip:
Hz. Ali sprendimas remiasi šia teisine taisykle: jeigu vyras pamato, kad jo žmona svetimauja su kitu vyru, bet nužudo jį, negalėdamas pateikti keturių liudininkų, jis pats turi būti nužudytas kaip atpildas (nes, remiantis atitinkamomis Nur suros eilutėmis, vienintelis sprendimas šiuo atveju yra lian/prakeikimas. Nužudyti vyrą, to nepadarius, prieštarauja šioms eilutėms).
Pagrindinė priežastis, kodėl Hz. Ömeris davė leidimą nužudyti tą, kuris padarė svetimavimą, yra:
tai, kad tai patvirtintų nužudytojo globėjas (-ai) / atstovas (-ai).
Iš tiesų, taisyklė, kurią priėmė mūsų draugai, yra tokia:
„Jei nužudytojo globėjai pripažįsta įvykdytą svetimavimą, žudikui nereikia nei atpildo, nei išpirkos.“
(žr. Zadüu’l-Mead, 562-563)
Vienas iš žymiausių Hanbelių mokslininkų,
Ibn Kudama
pateikė aukščiau nurodytą informaciją ir Hz. Ömerio atitinkamą fatvą,
tėvo prisipažinimas
prijungė. Vėliau
„Imamas Šafii, Imamas es-Sevr ir Ibnul-Munzir“
remiantis Hz. Ali fatva (religiniu potvarkiu)
„Jei vyras pamatytų, kad jo žmona svetimauja su kitu vyru, bet nužudytų jį, negalėdamas pateikti keturių liudininkų, jo katė būtų nužudyta kaip atpildas.“
pasakęs, kad jie „priėmė jo sprendimą“
„jis nežino, kad kas nors prieštarautų šiai nuomonei“
taip pat pridūrė.
(žr. al-Mughni, 8/270)
Su pagarba ir maldomis…
Islamas klausimais ir atsakymais
