Kaip turėtume atsakyti tiems, kurie šaiposi: „Ar rojuje žmogaus darbas ir rūpestis yra tik malonumai, tokie kaip valgymas, gėrimas ir lytiniai santykiai, siekiant patenkinti savo geismus?“
Mūsų brangus broli,
– Dievas sukūrė žmogų, apdovanodamas jį daugybe jausmų ir minčių.
Šią būtybę, vadinamą žmogumi.
-dieviškoji išmintis-
iš esmės dviem dimensijomis
dvasinis ir kūniškas
Jis sukūrė jį kaip visumą. Jei pažvelgsime į detales, tai be proto ir širdies, kurie atstovauja jo dvasinę pusę, jis turi ir kūniškąją pusę, kurią atstovauja jo ego ir emocijos. Ši egoistinė pusė taip pat vadinama gyvūniška ir augaline puse.
Taigi, žmogus turi dvi malonumo ar skausmo sritis: vieną – fizinę, kitą – dvasinę. Pavyzdžiui, žinios, išmintis teikia malonumą, o nežinojimas, kaip ir skausmas, priklauso dvasinei sričiai. Valgymas, gėrimas, santuoka – tai malonumą teikiantys dalykai, o alkis, troškulys – skausmą teikiantys dalykai, kurie priklauso fizinei sričiai.
– Tai, kad žmogus, kuris šiame pasaulyje stengiasi kiekvieną akimirką savo sielą ir kūną palepinti malonumais, rojuje juos laiko nereikalingais, yra veidmainystė.
– Islamas yra religija, atitinkanti žmogaus prigimtį. Todėl per penkiolika amžių milijardai žmonių pasirinko ir toliau renkasi šią religiją. Ar įmanoma, kad žmogus, kuris šiame pasaulyje mėgaujasi aukštomis dvasinėmis dovanomis – pradedant žiniomis ir išmintimi, meile ir pagarba, dėkingumu už gerumą, ir baigiant kūniškais, jusliniais malonumais, tokiais kaip valgymas, gėrimas, santuoka – rojus, kuriame šių malonumų nėra, jam būtų nesvarbus?
– Reikėtų nepamiršti, kad be tokių kaip mes, kurie trokšta kūniškų malonumų, yra ir tokių žmonių, kuriems net mintis apie juos neateina į galvą, o jų vienintelis tikslas – patirti dvasinius malonumus, pavyzdžiui, kontempliuoti Dievo grožį.
Dievas savo begaline gailestingumu nori visus patenkinti rojuje, amžinoje palaimos buveinėje. Vieni džiaugsis išvengę pragaro kančių, kiti – susitikę su draugais, dar kiti – radę skanius patiekalus ir puikius gėrimus, kiti – būdami šalia pranašo, o dar kiti – regėdami Dievo veidą. Visi jie, kupini didelio džiaugsmo, amžinai jaus meilę, pagarbą ir dėkingumą savo begalinės gailestingumo Viešpačiui.
– Tie, kurie tyčiojasi iš rojaus skonių, kokių skonių atsisakė šiame pasaulyje?
Kokių skanėstų jie atsisakė ir kodėl? Ar tam yra kokia nors prasmė?
Žmogus į dangų patenka kaip vyras arba moteris.
Jis eina kartu su savo skrandžiu, gomuriu ir protu… Šių dalykų poreikiai ten tęsiasi dar stipriau. Kaip poreikio patenkinimas teikia malonumą, taip jo nepatenkinimas sukelia skausmą ir sielvartą. Kadangi rojus yra atlygio ir malonumo vieta, ar gali būti kas nors natūralesnio už šių poreikių patenkinimą?
Tie, kurie tyčiojasi iš rojaus skonių, tegu nesijaudina, jei skoniai užleidžia vietą skausmams – pragaras jų laukia…
Su pagarba ir maldomis…
Islamas klausimais ir atsakymais
