Sektai atrodo kaip mokyklos, siekiančios apšviesti musulmonus klausimais, kurie nėra aiškiai išdėstyti Korane ir Sunoje. Tačiau, pavyzdžiui, Hanafi mokykloje moters palietimas nesugadina maldos, o kraujas – sugadina, o Šafi mokykloje – atvirkščiai… Kadangi iš Pranašo (s.a.v.) šiuo klausimu nebuvo perduota jokių žinių, imamai laikosi skirtingų ijtihadų (teisės interpretacijų). Iš tikrųjų čia interpretacija kyla ne iš ijtihado poreikio, o iš „trūkstamų pasakojimų“. Kiek teisinga trūkstamus pasakojimus užpildyti ijtihadu?
Mūsų brangus broli,
Islamo teisėje
šariato nuostatos
Jei sprendimas remiasi aiškiais įrodymais, t. y. aiškiais Korano ir hadisų tekstais arba konsensusu (idžma), tai ijtihadas (nepriklausomas teisinis sprendimas) nereikalingas. Mecelle tai patvirtina.
„Nėra vietos ijtihadui (nepriklausomam teisiniam sprendimui) ten, kur yra aiškus tekstas (Korano ar Sunnos).“
(Negalima daryti ijtihad (savarankiškai interpretuoti islamo teisės) tema, kurią reglamentuoja Korano eilutės ir pranašo Mahometo hadisai).
principu, kaip jis suformuluotas (straipsnis, 14).
Tačiau, jei tekstų įrodymas ar reikšmė yra tikėtini, bet ne absoliutūs, arba susiduriama su klausimais, kurių sprendimo nerandama Korane ir hadisuose, tuomet, kaip paaiškino pats pranašas Mahometas (sas), siųsdamas Muazą ibn Džabalą į Jemeną valdytoju, reikia vadovautis nuomone (idžtihadu).
Mūsų Viešpats paklausė Muazui, kuo jis valdys Jemene; Muazas atsakė:
„Priesaikuojuosi Dievo Knyga!..”
atsakė. Pranašas Mahometas (s.a.v.),
„Jei nerasi nuorodos Dievo Knygoje?”
prašau;
„Pagal Pranašo sunną!..”
pasakė.
„O jeigu ir ten nerasi?”
o į klausimą atsakė Muazas,
„Aš vadovaujuosi savo nuomone ir sprendžiu pagal savo įsitikinimus!..”
atsakė. Tuomet Dievo Pranašas (s.a.v.) pasakė:
„Šlovė Dievui, kuris padarė sėkmingu savo pasiuntinio, taip, kaip patiko Jo Pranašui!..”
(Tirmizi, Ahkâm, 3; Ahmed b. Hanbel, Müsned, V / 230, 236, 242; Šafii, el-Ümm, VII/273).
Kadangi jie gerai mokėjo arabų kalbą ir, būdami kartu su pranašu Mahometu (s.a.v.), puikiai suprato Dievo ir Jo pasiuntinio tikslus, tarp pranašo bendražygių (sahabų) buvo nemažai mudžtahidų (teisės mokslininkų). Tačiau iš viso yra apie šimtas trisdešimt sahabų, kurių sprendimai ir fatvos yra žinomi. Septynių iš jų fatvos sudaro atskiras knygas.
Septyni juristai (Fukâhâ-Seb’a)
Šie sahabiai, kurie buvo išbandyti, yra šie:
Omaras, Ali, Aišė, Zeidas ibn Sabitas, Abdula ibn Masudas, Abdula ibn Abasas ir Abdula ibn Omaras.
(Ibn al-Qayyim, I’lam al-Muwaqqi’in, red. M. Muhyiddin Abdulhamid, Kairas 1955, I/14 ir kt.).
Laiške, kurį jis nusiuntė Abu Musa al-Ašariui, kalifas Omaras jį skatino taikyti analogiją ir ijtihadą (savarankišką teisinį sprendimą). Tą patį jis pasakė ir teisėjui Šuraihui (m. 78/697):
„Teisk pagal tai, ką aiškiai supranti iš knygos. Jei nežinai visos knygos, teisk pagal tai, kaip teisė Pranašas. Jei nežinai viso to, teisk pagal tai, kaip teisė teisingi mokslininkai. Jei nežinai ir to, tada teisk savo nuomone, pasitardamas su mokslininkais ir dorybingais žmonėmis.“
(Šīrāzī, Tabakāt, p. 7; Ibn al-Qayyim, ibid., I/204).
Norėdami gauti daugiau informacijos, spustelėkite čia:
– IŠVADA…
– MUDŽTEHIDAS…
Su pagarba ir maldomis…
Islamas klausimais ir atsakymais
