Mūsų brangus broli,
Mes neturime informacijos, kad pranašas (s.a.v.) būtų aiškiai žinojęs, kad jo dėdė Hamza žus Uhudo mūšyje.
Pasak vienos legendos, pranašas (s.a.v.) sapne regėtą jaučio pjovimą interpretavo kaip ženklą, kad kai kurie jo palydovai žus kankinio mirtimi, o jo kardo ašmenyje atsiradusią įpjovą – kaip ženklą, kad bus nužudytas vienas iš jo šeimos narių.
(Ibn Hišamas, es-Sira, 2/63).
Remiantis Buhari ir Muslimo perduota tradicija, atrodo, kad Pranašas (s.a.v.) savo sapną išaiškino po Uhudo mūšio. Nes ten esančiame pasakojime Pranašas pasakė (žodžiai paimti iš Muslimo):
„Sapne regėjau, kad persikėliau iš Mekos į vietą, kur augo datulės, mano mintys nukrypo į Jemamą ar Hecerą. Tačiau tai buvo Medina. Tame pačiame sapne mačiau, kad kai sujudinau savo kardą, jis sulūžo per vidurį. Tai reiškė tai, kas atsitiko mano draugams Uhudo mūšyje. Tame pačiame sapne mačiau, kad kai sujudinau savo kardą, jis tapo dar geresnis nei anksčiau. Tai reiškė pergalę, kurią mums suteiks Dievas, ir tai, kad musulmonai taps gražia bendruomene. Tame pačiame sapne mačiau, kad kai kurie galvijai buvo skerdžiami ir…“
„Duok Dieve, kad viskas būtų gerai.”
Sakiau. Pasirodo, tai irgi nuoroda į aukas, kurias paaukojome Uhude.
„Duok Dieve, kad viskas būtų gerai.”
Mano pasakymas reiškia, kad vėliau Dievas mums suteikė gerumą, taip pat ir pergalę, kurią pasiekėme prie Bedro.”
(Buhari, Magazî, 2; Muslim, Rüya, h. no: 20 “2272”).
Tačiau Buhari’je nėra kalbama apie hidžrą. Tema nagrinėjama Uhudo mūšio kontekste. Musulmano hadisas susideda iš dviejų atskirų sapnų.
„müdrec“
atrodo, kad taip nėra. Taigi, visų pirma, nebuvo jokio sapno, pranašaujančio Hamzos žūtį.
Antra:
Net jei pranašas (s.a.v.) ir nežinojo savo dėdės, jo matytas liūdnas įvykis, kuris turėjo ištikti jo palydovus, rodo, kad dieviškasis likimas taip ir turėjo pasireikšti. Kadangi pranašų sapnai yra teisingi, nebuvo galimybės, kad matyti įvykiai neįvyktų. Pranašas (s.a.v.), nors ir ėmėsi reikiamų priemonių priežasčių sferoje, taip pat pakluso ir pasidavė likimo vingiams.
Abaso elgesys Bedro mūšyje turėtų būti vertinamas kaip ypatingas rūpestis, kurį žmogus rodo savo artimiesiems. Be to, remiantis šaltinių pateikta informacija, Pranašas (s.a.v.) Bedro mūšyje paprašė, kad Abasas ir kai kurie Hašimitų giminės nariai nebūtų nužudyti, ir pateikė tam priežastį…
„jie atvyko nenoromis, priversti pagonių, nors patys to nenorėjo“
nurodė
(žr. al-Kamil Fi’t-tarih, 2/23).
Pranašo (s.a.v.) elgesys su Bedro belaisviais rodo jo teisingumą visiems. Kaip žinoma, Kureišų armija, patyrusi didelį pralaimėjimą Bedre, paliko daugybę turtų ir 70 belaisvių. Tarp belaisvių buvo ir Pranašo (s.a.v.) dėdė Abbasas ir kiti jo artimieji. Kad belaisviai nepabėgtų, buvo liepta surišti jiems rankas, o šią užduotį atliko Hz. Omeris. Kadangi Hz. Abbasas buvo vyriausias iš visų, jis buvo surištas ypač tvirtai. Dėl to jis ėmė naktį dejuoti. Pranašas (s.a.v.), išgirdęs šiuos dejavimus, negalėjo užmigti.
„O, Alacho pasiuntiny! Kodėl nemiegate?“
jie taip sakė.
„Dėl Abaso dejavimo…”
atsakė jis.
Kai kurie iš taurių Pranašo (s.a.v.) palydovų, nenorėdami, kad Jis būtų neramus ir susirūpinęs, nuėjo ir atrišo Abaso virvę.
Pamatęs, kad dejonės liovėsi, Mūsų Viešpats,
„Kodėl aš negirdžiu Abbaso dejavimo?”
paklausė jis.
Sahabiai,
„Mes jį atrišome.”
jie taip sakė.
Tada Pranašas (s.a.v.) pasakė:
„Atriškite visus belaisvius!”
Tai pasakęs, jis užmigo.
(Ibn Sa’d, Tabakat, Beirutas, 1410/1990, 4/9).
Su pagarba ir maldomis…
Islamas klausimais ir atsakymais
