– Kodėl blogo žmogaus vaikas dažniausiai būna blogas, o gero žmogaus vaikas – geras?
– Tai ar blogo žmogaus vaikas yra kaltas tik todėl, kad yra blogo žmogaus vaikas?
– Ar tai likimas, ir jei tai likimas, ar galime kalbėti apie teisingumą?
Mūsų brangus broli,
Kiekvienas žmogus gimsta su islamo prigimtimi ir yra visiškai tyras.
Šiuo požiūriu, nėra jokio įrašo, kad blogo tėvo vaikas taip pat bus blogas. Iš tiesų, yra daug žmonių, kurie meldžiasi, nors jų tėvai nesimeldžia. Yra daug žmonių, kurie yra musulmonai, nors jų tėvai nebuvo musulmonai. Vadinasi, ši mūsų tezė nėra absoliuti taisyklė.
Tačiau vaikas, būdamas paveiktas aplinkos, gali linkti į blogį, jei auga blogų tėvų šeimoje. Iki pilnametystės jis apskritai neatsako už savo klaidas. O sulaukęs pilnametystės, Dievas jam suteikia gebėjimą atskirti gėrį nuo blogio. Jei jis šio gebėjimo nepanaudoja, jis, žinoma, už tai atsakys. Tėvai taip pat atsakys už vaiko padarytas nuodėmes, jei neįskiepijo jam islamo moralės.
Visagalis Dievas yra absoliučios teisybės šaltinis.
Kiekvieno žmogaus atsakomybė nustatoma atsižvelgiant į jo aplinką. Žinoma, žmogaus, užaugusio aplinkoje, kurioje gyvuoja islamas, atsakomybė skiriasi nuo žmogaus, užaugusio aplinkoje, kurioje moralinės vertybės prarastos.
Nagrinėjant likimo ir teisingumo klausimus, šios tiesos negalima pamiršti. Kiekvienas žmogus turi savo unikalų pasaulį, kurį formuoja skirtingos gyvenimo sąlygos, su kuriomis jis susiduria šeimoje ir tarp artimųjų, įvairios problemos, susijusios su pragyvenimu, ir galiausiai – savita jo šalies socialinė struktūra. Šios dieviškosios tvarkos, kurios išminties mes iki galo nesuvokiame, bet kurios teisingumu neabejojame, rezultatai bus atskleisti anapus, didžiojo teisingumo dieną, kaip ir skelbiama Zilzāl sura.
Ten bus atsiskaityta už kiekvieną gėrio ir kiekvieną blogio atomą.
Daugelis dalykų, kurie šiame pasaulyje laikomi naudingais, ten tampa didžiule našta ir atsakomybe, o daugelis įvykių, kurie atrodo kaip vargas ir sunkumai, – su sąlyga, kad bus išlaikyta kantrybė – ten taps priežastimi nuodėmių atleidimui.
Autentiškame hadise,
„Kiekvienas gimęs vaikas gimsta su islamo prigimtimi. Paskui tėvai jį padaro krikščioniu, žydu ar zoroastriečiu.“
(ir šiais laikais vis dar daro iš to kažkokį …izmą)
yra nurodoma.
a. Kiekvienas žmogus iš prigimties yra nekaltas, tyras, labiausiai tinkamas tikėjimui ir islamui.
Prigimtis,
Taigi, savo prigimtimi kiekvienas žmogus yra be nuodėmės, tyras ir labiausiai tinkamas tikėjimui ir islamui; tarsi be nuodėmės, baltas popieriaus lapas, ant kurio galima rašyti bet ką, arba juosta, ant kurios dar nieko neįrašyta, plastilinas, kuriam galima suteikti bet kokią formą, metalo rūda, laukianti, kol bus išlieta į formas, arba lankstus daigas…
Kaip tyras, švarus ir skaidrus šaltinio vanduo, savo esme ir prigimtimi yra visiškai švarus ir tinkamas tapti pačiu naudingiausiu ir gydančiu.
-Arba jį galima sumaišyti su dulkėmis ir purvu, taip pakeičiant jo esmę-
Panašiai ir naujagimis, pagal prigimtį ir gamtos dėsnius, yra linkęs priimti tiesą ir atmesti klaidingus įsitikinimus bei klaidą. Todėl, ką tik pasakytumėte 5-15 metų vaikams, jie iškart įsimins ir įsirašys tai į savo širdis, kaip tikėjimą ir islamą. Pavyzdžiui,
„Kaimas be seniūno, adata be meistro nebūna; taigi ir šis didžiulis pasaulis negali būti be šeimininko; jo šeimininkas yra Dievas (cc).“
Kai sakote, jūsų pašnekovas yra toks tyras ir tokio dažnio, kad be jokių trukdžių įrašo jūsų žodžius. Kūrinijos vakuumas, prigimties magnetinis laukas, iškart pritraukia žinią. Mes matome tokius veidus, kurie, remiantis mums pažįstamomis reikšmėmis ir matmenimis,
„tyros, geros moralės, labai tinkamas ir pozityvus žmogus“
sakome.
b. Švari ir sveika prigimtis gali būti suteršta ir aptemdyti netikėjimu ir nuodėmėmis.
Žmogus, piktžodžiaudamas ir neigdamas, užmerkia akis, užsikemša ausis, užgesina sąžinę ir aptemdo savo prigimtį, atsisakydamas visų šviesos šaltinių ir pasinerdamas į tamsą, taip pat užteršdamas savo iš prigimties švarią prigimtį juodais dėmiais, kurių Dievas (cc) nemėgsta. Priešingai, tikėjimu ir darbais žmogus išsaugo savo iš prigimties švarią prigimtį ir apsaugo jos tyrumą. Todėl;
„Tikėjimas yra esminis dalykas, o netikėjimas – atsitiktinis.“
Iš pradžių švari prigimtis vėliau suteršiama. Jei pradinė prigimties būklė nebus saugoma, jai nebus padėta ir nebus imtasi reikiamų priemonių, žmogus gali tapti krikščioniu, žydu, zoroastriečiu ar bet kurios kitos jūsų galvoje galinčios kilti klaidų srovės auka.
c. Kai švari prigimtis suteršiama ir sugadinama, tai reiškia, kad žmogus įgijo antrąją prigimtį.
Iš kiaušinio išsiritęs jauniklis, nors ir negali skristi, vis tiek
„paukštis“
Jis iš prigimties yra sukurtas skraidyti ir tam tinkamas. Perėjimo laikotarpiu matome, kaip jis bėgioja ir šokinėja, bandydamas skristi, krisdamas ir vėl keldamasis.
„Šis paukštis skris.“
sakome. Tačiau jei įsikiša išorinė priežastis ir atima iš paukščio gebėjimą skristi, tada, kad ir koks paukštis jis būtų, jis negalės skristi.
Tokia yra ir keiksmažodžių esmė; tai tarsi sparnų kirtimas paukščiui, galinčiam skristi, jo galimybių sunaikinimas ir laikymas narve, pirminės prigimties užgesinimas ir antrosios prigimties, kuri neleistų jam skristi, įgijimas. Žmogus, kurio prigimtis buvo užgesinta dėl piktnaudžiavimo valia ir išorinių priežasčių bei paskatų, įgyja antrąją prigimtį, suteršdamas savo švarią ir sveiką prigimtį.
Kaip mes, pamatę paukščio jauniklį, iš karto pasakome, kad tai paukštis ir jis skraidys, taip pat ir naujagimiui.
„Čia musulmonas“
arba
„Šitas tai tikrai bus musulmonas”
Sakome. Tačiau, jeigu laikui bėgant virš to jauniklio pūs priešingi vėjai ir jis pats, piktnaudžiaudamas savo valia, dar labiau pablogins situaciją, tada jo sparnai bus sulaužyti, o jo prigimties sėkla liks palaidota ir uždengta tamsioje netikėjimo žemėje, ir ji nebegalės gauti šilumos, šviesos ir lietaus, reikalingų sudygti, išleisti daigus ir galiausiai tapti medžiu, duodančiu vaisius kiekvieną sezoną. Jis jau įgijo naują, tamsią prigimtį tamsybėse.
d. Visuose šiuose klausimuose, kuriuos nagrinėjame, susijusiuose su likimu, visada susidursime su dviem aspektais: išorinėmis priežastimis ir valia.
Taip, kiekvienas gimęs gimsta su islamo prigimtimi; tačiau tėvai, draugai, aplinka, visuomenė ir mokykla, kaip išoriniai veiksniai, veikia valią, kuri šiuos veiksnius vertina teigiamai ar neigiamai, ir taip daro įtaką prigimčiai teigiama ar neigiama kryptimi. O likime visa tai atsižvelgiama, ir šis žmogus, arba išlaikys savo prigimtį švarią ir taps palaimintuoju, arba užgoš savo prigimtį ir pasiners į netikėjimą ir taps prakeiktuoju.
Su pagarba ir maldomis…
Islamas klausimais ir atsakymais
