– Kai jie pamiršo jiems duotus perspėjimus, mes atvėrėme jiems visus kelius. Kai jie pasidarė išdidūs dėl to, kas jiems buvo duota, mes juos staiga užklupome! Ir jie staiga prarado visą viltį.
– Galiausiai buvo sunaikinta tironiška tauta. Visa šlovė priklauso Allahui, pasaulių Viešpačiui. (Enam, 44-45)
Klausimas:
1. Kas yra ši tauta?
2. Ar visi, kurie neigė pranašus, žuvo?
3. Kaip jie žuvo?
Mūsų brangus broli,
1.
Šios istorijos pradžioje, būtent:
„Iš tiesų, mes siuntėme pranašus ir tautoms, kurios gyveno prieš tave.“
(bet jie jiems melavo)
„Mes juos ištikdavome vargais ir sunkumais, kad jie maldaudami kreiptųsi į mus.“
(Al-An’am, 6/42)
Kaip suprantama iš aukščiau esančios eilutės, čia kalbama ne apie konkrečią tautą, o apie kelias neįvardintas / neapibrėžtas bendruomenes / grupes.
Ajeto
„Neteisingai elgusios tautos šaknys buvo išrautos“
kaip suprantama iš jo žodžių, šiame pasakojime, užuot nurodžius atskirus pavadinimus nubaustų bendruomenių,
kuriuos visus sieja bendras nusikalstamumo vardiklis
žiaurumas
savybėms
buvo atkreiptas dėmesys.
Tačiau Dievo bausmė ir rūstybė skirta ne tik tam tikroms tautoms,
žiaurumas
bu pabrėžiama, kai kalbama apie bendruomenes, kurios yra apibrėžtos pagal tam tikrus požymius ir kurioms ji priklauso arba priklausys.
Peržiūrėjome daugiau nei dešimt aiškinamųjų šaltinių, bet nė viename iš jų neradome jokių paaiškinimų apie šių pražuvusių tironų tapatybę.
2.
Iš aiškiosios eilutės prasmės suprantama, kad visi žiaurūs žmonės, kurie neigė pranašus, buvo sunaikinti.
Imamas Maturidis savo tefsire pateikė keletą nuomonių ir galiausiai išsakė savo paties įsitikinimą:
– Žiaurios tautos
visiškai sunaikinti / visiškai išnaikinti
išnaikintas.
– Čia
tironija, širkas (politeizmas)
tai reiškia.
–
Galiausiai buvo sunaikinta engėjų tauta.
sakinyje „Dievas juos…“
nukirto šaknis
taip pat gali būti suprantama kaip.
Giminės šaknys
pareiškime, kurio turinys yra toks:
genties pabaiga
Taip pat pateikta ir reikšmė. Visi jie reiškia tą patį. Tai yra…
kai buvo sunaikintas paskutinis iš jų, jų šaknys buvo nukirstos.
–
Engiantis tautos šaknys buvo išrautos.
sakiniu
Jų pasigyrimai ir išdidumas buvo nutraukti, nes tai, kuo jie gyrėsi ir didžiavosi, buvo sunaikinta.
atrodo, kad tai turi tokią prasmę.
(žr. Tevilatü’l-Kur’an, atitinkamos eilutės aiškinimą)
3.
Korane nėra jokio paaiškinimo, kaip jie žuvo. Taip pat neradome jokių paaiškinimų šiuo klausimu tefsirų šaltiniuose.
Pagal Koraną, pražūties priežastys
Koranas apie priežastis, vedančias visuomenes į pražūtį.
švaistymas, perteklius, neteisingumas matuojant ir sveriant
parodė tai savo veikimo būdu.(1)
Korane dažnai pabrėžiama, kad visuomenės, kurios dėl turto tampa arogantiškos ir išlepintos, peržengia ribas maište ir blogyje, imasi priespaudos ir ištvirkimo, susidurs su pražūtimi. (2)
Kita vertus, tikėjime, moralėje ir dorybėje, politiniu ir administraciniu požiūriu teisingų ir sąžiningų visuomenių žūtis neminima. (3)
Žiaurumas ir neteisybė
Viena iš priežasčių, vedančių visuomenes į pražūtį, yra
žiaurumas ir neteisybė
Pabandykime paaiškinti šią temą:
Žiaurumas
žodis,
„zlm“
(neteisybė)
Šaknis yra „zalm“, o „zulm“ yra daiktavardis, turintis tą pačią reikšmę kaip ir veiksmažodis. Šis veiksmažodis kartais tiesiogiai turi du objektus, o kartais…
„ب“
Žodis „cer“ eina su pereinamuoju veiksmažodžiu.
„Tai neteisinga“
pavyzdžiui. (4)
„Žiaurumas“
Atrodo, kad šis žodis turi dvi reikšmes.
Vienas iš jų,
kadangi tamsa yra šviesos priešingybė, tai reiškia nukrypti nuo kelio į dešinę ar į kairę,
kitas
taip pat kaip ir pereinamasis veiksmažodis,
„perkelti kažką iš vienos vietos į kitą“
Tai reiškia neteisybę. Šia prasme žodis vartojamas kaip teisingumo priešingybė. Todėl nesuteikti kam nors to, kas jam priklauso ar ką jis nusipelnė, yra žiaurumas. Kankinimas ir peržengimas ribų taip pat vadinami žiaurumu.
Žiaurumas
žodžio
„perkelti kažką iš vienos vietos į kitą”
arba
„nepastatyti daikto į jam skirtą vietą“
Teigiama, kad šiuo klausimu vieningą nuomonę turi visi arabų kalbininkai. (5)
Mūsų kalboje bet kokia neteisybė bet kuriuo atžvilgiu yra laikoma priespauda. (6)
Priešingybė žiaurumui yra teisingumas.
(7) Ir kaip smarkiai Korane kritikuojamas ir draudžiamas žiaurumas, taip pat smarkiai giriamas ir įsakomas teisingumas. (8)
Korano nustatyti socialinės etikos principai siekia sukurti dorybingą visuomenę. (9)
Jei visuomenė yra netikėlių, bet jos valdovai elgiasi teisingai su tauta, o tauta – viena su kita, ji gali išlikti. (10) Remiantis tuo,
Visuomenių gebėjimas išlikti priklauso nuo jų gebėjimo puoselėti teisingumą, būti doriems, kitaip tariant, puoselėti žmogiškąsias vertybes.
Kai mes nagrinėjame eilutes kartu su jų kontekstu, mes pamatysime, kad visuomenių polinkis į priespaudą ir nenoras panaikinti priespaudą taip pat sukelia socialinę atsakomybę. (11)
Šventraščiai aiškiai nurodo, kad pagrindinė pražūties priežastis yra priespauda.
„Sakyk: „O ką, jeigu Dievo bausmė jus ištiktų staiga ar atvirai, argi žūtų kas nors kitas, o ne tik neteisingieji?“
(12)
„Jei juos paliestų nors menkiausias Viešpaties bausmės vėjelis, jie tikrai sušuktų: „Vargas mums! Iš tiesų mes buvome neteisingi.“
(13)
Kaip matome, pražūtingi sugedimo faktoriai Korano terminologijoje yra:
žiaurumas
apibendrinta sąvoka (14).
Atsakyme teigiama, kad:
„Mes daugelį kraštų užpuolėme staiga, jiems miegant naktį ar dieną, ir juos sunaikinome. Kai juos ištiko mūsų bausmė, jie tik ir tesugebėjo pasakyti: „Iš tiesų, mes buvome neteisingi.““
(15)
Ši eilutė pasakoja, kad Nojaus tautos pražūties priežastis buvo neteisybė:
„Galiausiai, kai jie tęsė savo žiaurumus, juos užklupo tvanas.“
(16)
Apie Loto tautą taip pat buvo pasakyta:
„Mes sunaikinsime šios šalies gyventojus, nes jie yra žiaurūs žmonės“, – jie tarė.
(17)
Pagal Koraną, bendruomenės nesulaukia sunaikinimo bausmės, kol joms nebuvo pranešta per pranašus. (18)
Nors ir buvo įspėti per pasiuntinius, bet visuomenės, kurios atkakliai tęsė savo žiaurumus, neišvengiamai susilaukė pražūties. Tai aprašyta šioje ajetuose:
„Tavo Viešpats nesunaikina miestų, kol juose nebūna pranašo, skelbiančio jiems Mūsų ženklus. Mes miestus sunaikiname tik tada, kai jų gyventojai atkakliai laikosi neteisybės.“
(19)
„Galiausiai buvo išnaikinta engėjų tauta…“
(20)
Socialinė nelygybė, skurdinimo politika ir visuomenės etninių klasių laikymas po spaudimu ir grasinimais taip pat laikomi priespauda, kuri yra visuomenės susiskaldymo veiksnys.
Tačiau vėliau engiamos bendruomenės pačios užėmė engėjų bendruomenių vietą. (21)
Visagalis Dievas skelbia, kad Jis paskirsto galią ir valdžią tarp žmonių, ir kad engiamos tautos laikui bėgant taps galingomis, klestinčiomis ir valdančiomis tautomis. (22) Ši eilutė tai aiškiai išreiškia:
„Ir tą tautą, kuri yra niekinama ir engiama“
(Izraelio vaikai)
Mes padarėme juos paveldėtojais rytinėse ir vakarinėse žemės dalyse, kurią pripildėme gėrybių. Išsipildė gražus pažadas, kurį Viešpats davė Izraelio vaikams už jų kantrybę. Mes sunaikinome tai, ką darė faraonas ir jo tauta, ir jų puoselėtus sodus.“
(23)
Visuomenė, kuri įžengia į socialinio baudimo procesą, nebaudžia iš karto. Laukiama, kol pasibaigs jiems suteiktas terminas ir įvyks baudimo priežastys. (24)
Nes Dievas neatleidžia nusikaltėliams, bet atideda bausmę, kaip to reikalauja išbandymas.
(25)
Kartais žiaurių žmonių nubaudimas pasaulyje įvyksta per kitą žiaurią visuomenę, kuri juos užpuola. (26)
Pasak Kurtubi,
tironas
Kol jis neatsisakys savo žiaurumo, Allah jį nubaudžia, paskirdamas jam kitą žiaurų valdovą. Tai apima ir tuos, kurie elgiasi žiauriai su savimi ar su savo valdomais žmonėmis. (27)
Žiaurumas,
Kaip niekas niekada nelieka nenubaustas, taip ir tironas nebus amžinas žemėje. Kaip sakė poetas Mutanabbi:
„Nėra tokios rankos, virš kurios nebūtų Dievo rankos.“
Nėra tokio žiauraus žmogaus, kurio nenužudytų kitas žiaurus žmogus.
(28)
Kaip mes suprantame iš eilučių
„Visų visuomenių, kurios priešinosi Dievo įspėjimams ir pranašų kvietimams, peržengė ribas netikėjime, politeizme ir tironijoje, galas visada buvo vienodas.“
(29)
Kai kurie komentatoriai teigė, kad sunaikintų tautų buveinėse žmonės galėjo pasilikti tik labai trumpą laiką arba jų liko tik labai nedaug. (30)
Visi šie priminimai yra perspėjimas vėlesnėms kartoms. Nes, kaip teigiama eilėraščiuose, po tautų, kurios buvo sunaikintos dėl savo žiaurumų, jų vietą užims kitos tautos. (31)
Tačiau čia Dievas primena, kad stebės, kaip elgsis tie, kurie pakeis neteisingą visuomenę, ir juos išbandys. Araf 129-oje ajetėje Mozė sako Izraelio vaikams:
„Tikėtina, kad jūsų Viešpats sunaikins jūsų priešus ir padarys jus žemės valdovais, kad pamatytų, kaip elgsitės.“
buvo pranešta, kad jis pasakė.
Suroje Hud.
„Nebūkite su žiauriaisiais, nes ugnis jus taip pat sudegins. Kadangi neturite kitų draugų, išskyrus Dievą, negalėsite sulaukti pagalbos iš niekur!“
(32) Šiame ajate teigiama, kad draugystė su tironais, buvimas su jais, jų pritarimas, imitavimas, tironų šlovinimas ir mylėjimas sukels dievišką bausmę. (33)
Norėdami gauti daugiau informacijos, spustelėkite čia:
– Korane rašoma: „Prieš sunaikindami kokią nors tautą ar bendruomenę…“
Išnašos:
1) Žr. Šuarâ 26/181-183; Rahmân 55/8-9; Mutaffifîn 83/1-3.
2) Hûd 11/37, 44, 116.
3) Karaman ir kt., Korano kelio aiškinimas, 2/376-377; Müftüoğlu, „Žmogaus padėtis susidūrus su nelaimėmis ir bėdomis pagal Koraną“, 15, 16.
4) Ibn Manzūr, „zlm“, Lisânu‟l-Arab, 12/373.
5) žr. Abū Bakr Muhammad b. Hasan Ibn Durayd, Kitāb al-Ǧamharāt al-luġa (Haydarābād: Dār al-Ṣādir, 1345), 124; al-Ǧawharī, „zlm“, al-Ṣiḥāḥ, 5/1977, 1978; Ibn Manẓūr, „zlm“, Lisān al-ʿArab, 12/373; al-Sayyid Muhammad Murtadā al-Zabīdī, Tāǧ al-ʿarūs min ǧawāhir al-qāmūs (leidykla: Maṭbaʿat al-Ḫayriyya, 1306), 8/383.
6) Veli Ulutürk, „Smurto sąvoka Korane“ (Kayseri: İstişare Yayınları, 1993), 10.
7) Cevherî, „zlm“ Es-Sıhâh, 5/1977; Ibn Fâris, Mucem-u’l-mekâyîsi’l-luğa, 3/617.
8) žr. Al-Ma’ida 5/1.
9) Išsamesnės informacijos ieškokite: Şahin Güven, Erdemli Toplum İnşası „Hucurât Suresi Tefsiri“ (Stambulas: Düşün Yayınları, 2012).
10) Abdulkerim Zeydan, Dieviškųjų įstatymų išmintis, vert. Nizamettin Saltan (Stambulas: Ihtar Yayınları, 1997), 122.
11) Hûd 11/102.
12) Al-An’am 6/47.
13) Al-Anbiya 21/46.
14) Šiuo klausimu žr. Hūd 11/44; 82-83; Kasas 28/59.
15) Al-A’raf 6/4-5.
16) An-Kabut 29/14.
17) Ankabut 29/31.
18) En’am 6/131; Šu’ara, 26/208-209; Šimšek, Įvadas į Korano pasakojimus, 84.
19) Kasas 28/58-59.
20) Enam 6/45.
21) Celattin Çelik, Korane apie socialinius pokyčius (Stambulas: İnsan Yayınları, 1996), 120; Šia tema žr. Araf 7/137; Enfâl 8/26; Kasas 28/5.
22) Korano eilutes, kurios tai išreiškia, žr. Al-Imran 3/139-141, 152, 154; Al-Anfal 8/9-12, 17-18, 62-64; At-Tawbah 9/14-15, 25-26; Ar-Rum 30/47.
23) Al-A’raf 7/137.
24) Šimšek, Įvadas į Korano pasakojimus, 84; Čelik, Socialiniai pokyčiai Korane, 121.
25) Kasım Şulûl, „Istorijos filosofija islamo mintyje“, Dîvân tarpdisciplininių studijų žurnalas 1/2 (2001), 98.
26) Enam 6/129.
27) Abu Abdillah Muhammed b. Ahmed b. Abi Bekr b. Ferh el-Kurtubi, el-Džami’ li ahkami’l-Kuran (Beirutas: Daru’l-Kutubi’l-Ilmije, 1988), 7/85.
28) Muhammed Ahmet Kasım, Muhyiddin, Ulûmu’l-belâğa (el-bedî„ ve‟l-beyân) (Tripolis: Müessesetü’l-Hadîse Li’l-Kitab, 2003), 221; Muhammed b. Aydemir el Müstasımî, Ed-Dürrü’l-ferîd ve beytü’l-kasîd, red. Kamil Selman el-Cübûrî (Beirutas: Dâru’l-Kütübi’l-İlmiyye, 2015/1436), 10/413; Ebu’l-Fidâ Muhammed bin İsmail, Ibn Kesîr, Tefsiru’l-Kurâni’l-azîm (Beirutas: Dâru’l-Kalem, 1966), 2/177.
29) Çimen, „Ar sunaikinimas yra tęstinis procesas?“, 43.
30) Muhammed b. Ömer b. Hüseyin Fahreddin er-Râzî, Mefâtihu’l gayb, et-tefsiru’l-kebir (Beirutas: Daru’l-Kütübi’l-İlmiyye, 1990), 25/5; Ebu Abdillah Muhammed b. Ali b. Muhammed eş-Şevkani, Fethu’l-Kadîr (Beirutas: Dâru‟l-Kütübi’l-İlmiyye, 1983), 4/174; Ebû Abdillâh Muhammed et-Tâhir b. Muhammed b. Muhammed eş-Şâzelî b. Abdilkādir b. Muhammed b. Âşûr, Tefsiru’t-tenvîr ve t-tahrîr (Tunisas: Dâru’tTûnusiyye, 1974), 22/151; žr. Enam 6/6.
31) Enbija 21/11.
32) Hud 11/113.
33) žr. Zemahšerî, el-Keššaf, 2/433; žr. Duran Ali YILDIRIM, Apie visuomenių žūtį ir jos priežastis Korano pasakojimuose, Kahramanmarašo Sütçü İmam universiteto Teologijos fakulteto žurnalas, 2020 m. gruodis.
Su pagarba ir maldomis…
Islamas klausimais ir atsakymais
