Mūsų brangus broli,
„Arba kaip to žmogaus, kuris praėjo pro miestą, o tas miestas buvo sugriautas ir apleistas.“
„Kaip Alachas prikels šią vietą po jos mirties?“
Jis pasakė. Tada Dievas jį nužudė ir po šimto metų prikėlė.
„Kiek laiko tu buvai negyvas?”
paklausus, jis atsakė:
„Viena diena arba mažiau.“
atsakė jis. Dievas jam tarė:
„Ne! Tu čia buvai šimtą metų. Pažiūrėk į savo maistą ir gėrimus – jie dar nesugedo. Ir pažiūrėk į savo asilą!“
(Kaip jie atskyrė kaulus vieną nuo kito)
Mes tave nužudėme ir prikėlėme, kad taptum gyvu įrodymu žmonėms. Pažiūrėk į tuos kaulus, kaip mes juos sujungėme ir sudėjome į vietas, o paskui apvilkome juos mėsa!
Taigi, kai jam visiškai paaiškėjo tiesa:
„Dabar jau gerai žinau, kad Dievas visagalis.“
pasakė.”
(Al-Baqarah, 2:259)
Ali ibn Abi Talib, Ibn Abbas, Ikrimah, Abu’l-Aliya, Said ibn Jubayr, Katada, Rabi’, Dahhak, Suddi, Mukatil, Sulayman ibn Burayda, Nadžija ibn Ka’b, Salim al-Hawas sakė:
„Šiame ajete turimas omenyje Uzeyras.“
Tačiau Vehbas, Mudžahidas, Abdullah ibn Ubeidas ibn Umeiras, Bekras ibn Muzaras:
„Tai buvo pranašas Jeremijas.”
taip sakė. Ir Ibnas Išakas taip pat.
„Ermija yra tas pats, kas ir Hz. Hızır“
Tai pasakė jis. Be to, jis dar vadintas Loto (a.s.) vergu arba Ša’a. Iš pradžių jis buvęs netikintis, bet po prisikėlimo tapęs tikinčiuoju.
Ajetų tekste esantis
„KARYE”
Kalbant apie tai, Vehbas, Katada, Dahhakas, Ikrimas, Rebi’as tai patvirtina.
„Ilya”
tai yra
„Beit al-Makdis“
Pasakojama, kad nuo Dahhako iki „Beit-i Makdis“ yra du fersahai, o vieta vadinama „Karyetü’l-İneb“ arba „Arz-ı Mukaddes“, kai kurie šaltiniai ją vadina „Mü’tefike“, Ibn Zeydas – aukščiau minėtu „Tūkstančių miestu“, iš kurio pabėgo mirtis, Ibn Abbas – „Deyr-i Hirakl“ prie Tigro upės, Kelbi – „Šabur-âbâd“, o Suddi – „Selâmâd“.
Iš visų jų, šis asmuo yra pats žymiausias.
Pranašas Uzairas, Šerchijos sūnus.
, o „Karye“ taip pat yra vieta, kur įsikūrė ir susikūrė Izraelio valstybė.
„Jeruzalė“
Tai miestas, kurį užkariavo ir visiškai sugriovė Nebukadnecaras per savo karą, o visi izraelitai buvo padalinti į tris dalis: vieni buvo išžudyti, kiti apsigyveno Šame, o treti buvo paimti į nelaisvę. Uzairas buvo tarp šių belaisvių, vėliau išlaisvintas, ir vieną dieną, keliaudamas su savo asilu, užsuko į Jeruzalę ir pamatė ją tokioje būklėje. Iš Ibn Abbasa yra išsamiai perduota, kad tai yra šios ajetos apreiškimo priežastis.
Tačiau, kaip jau minėta, panašūs pasakojimai apie nužudymus ir prisikėlimus yra ir apie kitus, ir nors bendroji pasakojimo prasmė gali būti taikoma kiekvienam ar visiems iš jų, atrodo, kad pasakojimo tema vyksta tamsiame beviltiškumo fone,
„neviltis”
taip pat
„neigimas”
Nors kai kurie aiškintojai šį įvykį vertino kaip pavyzdį perėjimo iš tamsos į tikėjimo šviesą, iš „neviltis“ į sėkmę ir viltį, dėl to, kad taip ir įvyko, tačiau ateities laiko forma šioje eilutėje atitinka jos įprastą reikšmę.
„pranašystės stebuklas”
Tai labiau tikėtina. O istorijos tema apima ne bedievišką neviltį, o tikinčiojo liūdesio ir sielvarto pasekmes bei nepaprastą atsiradimo būdą.
Taigi –
vardas nebūtinas
pamatęs tą kaimą ir jo apgailėtiną būklę, tas žmogus
„Po šios baisios mirties, kaip Dievas šią šalį atgaivins?..”
jis sakė, kad šie žodžiai, priklausomai nuo situacijos, gali reikšti šias prasmes:
1.
Dievas šią šalį atgaivins, bet iš kur jis ją atgaivins? Kaip jis ją atgaivins, kada jis ją atgaivins?
2.
Aš trokštu greito gyvenimo; bet esu bejėgis, nežinau kelio, nežinau, ar Dievas tai padarys? Jei ir padarys, tai turbūt vėlai, ir aš to nepamatysiu, o, kokia nelaimė, kokia nelaimė!..
3.
Jis gali, bet, matyt, nepadarys.
Štai,
„Iš kur Dievas prikels šią šalį po šios mirties?“
Nors tai ir yra liūdesio, pagalbos prašymo ir nusivylimo išraiška, ji vis dėlto neapsiėjo be tam tikros beviltiškumo nuotaikos.
„zelle” (paslydimas)
Todėl tuo metu prasidės ir dieviškoji pagalba, ir šis suklupimas taps pamoka, o trokštamas dalykas bus pasiektas per šimtmetį.
„betaet” (nejudėjimas)
atsiras su.
Šiuo atžvilgiu, Dievas iš karto tam asmeniui skyrė šimtą metų trunkantį nuolatinį mirtį. Per tą laiką jis nepatyrė nieko, kas primintų gyvenimą. Pasakojama, kad tas asmuo užmigo ir mirė miegodamas. Ir jis dar buvo jaunas. Tada Dievas vėl jį prikėlė. Jis vėl atgijo toks pats gyvas, protingas, supratingas; su dieviškuoju pažinimu, su gebėjimu mąstyti ir daryti išvadas remiantis įrodymais (istidlalu).
Kai kurių pasakojimų teigimu, tai buvo šio šimtmečio septyniasdešimtieji metai.
„Jušek”
Persų (Achemėnų) valdovas, vardu …, su gausia kariuomene užkariavo ir užėmė Šventąją Žemę, Buhtunnasaras žuvo, o likę Izraelio sūnūs vėl apsigyveno Jeruzalėje (šventykloje) ir jos apylinkėse, per trisdešimt metų Jeruzalė buvo atstatyta ir štai…
„O po jo mirties, kaip Dievas atgaivins šią šalį?“
Dievas tuo metu prikėlė ir Uzeyrą (a.s.), kuris, kaip ir tas kaimas, buvo miręs.
Prikėlus,
„Kiek laiko tu čia buvai?”
jis paklausė. O jis, tarsi pabudęs iš miego,
„Aš pasilikau vienai dienai arba daliai dienos.”
jis/ji pasakė.
Po šio nuolankaus prisipažinimo, Dievas atskleidė tiesą ir tarė: „Ne, tu likai šimtą metų, dabar pažvelk į savo maistą ir gėrimą, ir pamatysi Dievo galią, nes niekas nesugedo, viskas išliko šviežia, kaip ir anksčiau. Pažvelk ir į savo asilą, ir jį rasi tokį pat. Ir mes tave prikėlėme ne todėl, kad atėjo tavo mirties valanda, bet tik tam, kad būtum pavyzdys, įrodymas žmonėms, regimas Dievo galios liudijimas. Mes padarėme šiuos stebuklus, kad parodytume, jog tikrai galime prikelti ir atgaivinti tiek dvasinę, tiek fizinę gyvybę, kad tu aiškiai pajustum žinojimo skonį ir taptum Dievo liudytoju, pranašu ar šventuoju. Taigi, neapsiribok tik žiniomis, bet dar kartą pažvelk, kad aiškiai suprastum Dievo galią, pažvelk į tuos kaulus – savo ar savo asilo, ar abiejų, ar apskritai į kaulus; stebėk juos ir akimis, ir savo intuicija, kaip mes juos iškeliame, sujungiame ir pastatome į savo vietas.“
(žr. Elmalılı Tefsir)
Norėdami gauti daugiau informacijos, spustelėkite čia:
– Ar galėtumėte man papasakoti apie pranašą Uzeyrą?
Su pagarba ir maldomis…
Islamas klausimais ir atsakymais
