Mūsų brangus broli,
Įmonė
žodis reiškia bendrą bėgimą (bendradarbiavimą),
„vienybė“
yra žodžio antonimas.
Bendrininkas
tai yra,
bendras
tai reiškia. Daugiskaita
„Šüreka“
Korane žmonės kviečiami į vienybę su Dievu, t.y. tikėti vienu Dievu, ir griežtai draudžiama priskirti Jam partnerius, tiek Jo esybėje, tiek savybėse ir veiksmuose, taip pat draudžiama garbinti ką nors kitą kartu su Dievu, nes garbinimas priklauso tik Dievui.
Štai kodėl Korane yra:
„Širkas yra didžiausia nuodėmė ir neteisybė“
(1) Visagalio Dievo
„Pranešama, kad Jis niekada neatleis tiems, kurie Jam prilygina kitus dievus, bet atleis tiems, kurie atgailauja už kitas nuodėmes.“
(2) Nes žmogus yra Dievo vietininkas (atstovas) žemėje. Juk viskas žemėje yra jam pavaldus ir tarnauja jo valiai, yra jam pavesta valdyti. (3) Tai kaipgi gali būti, kad žmogus, sukurtas valdyti visatą, palikęs Dievą, garbina kai kuriuos sau panašius ar jam tarnaujančius dalykus kaip dievus, arba juos laiko Dievo partneriais?
Būtent todėl, kad širkas (daugiadievystė) taip pažemina žmogų ir trukdo jam pasiekti aukštą ir garbingą padėtį, kurią jam skyrė Dievas, ir yra pranešta, kad tai yra didžiausia nuodėmė, ir kad Dievas, Aukščiausiasis, niekada neatleis tiems, kurie jam priskiria partnerius.
Širkino rūšys (veislės):
Širkino yra daugybė rūšių:
1. Širk-i Istiklâlî:
Širkas (daugiadievystė) pasireiškia įvairiais būdais, iš kurių akivaizdžiausias yra garbinimas dangaus kūnų, tokių kaip saulė, mėnulis, žvaigždės, gamtos jėgų, žmonių, laikomų pusdieviais ar dievais, ir apskritai bet kokių gyvų ar negyvų būtybių, išskyrus Dievą. Kadangi šis širkas reiškia Dievo atmetimą ir vienos ar kelių būtybių laikymą dievais ir jų garbinimą, tokia daugiadievystė vadinama…
„Nepriklausomybės partnerystė“
buvo pasakyta.
Kaip labdaros šaltinis
„neigimo dievas“
, taip pat ir kaip blogio šaltinis
„blogio dievas“
Šiai politeistinei religijai priskiriamas ir „Senevių“ bei „Magų“, kurie tikėjo dviem dievais ir juos garbino, širkas, kaip ir „Zoroastrizme“…
2. Širk-i Teb’iz:
„Širk-i Teb’iz“
Šiame vadinamame širk’o (daugiadievystės) tipo tikėjime, nors ir tikima Dievu, jam priskiriami kiti dalykai kaip partneriai (bendrininkai), t.y., tikima, kad ir kiti subjektai, laikomi dievais, turi tokias pačias dieviškąsias savybes kaip ir Aukščiausiasis Dievas. Krikščionybėje tai vėliau sugalvota ir sukurta…
„Šventoji Trejybė“
Jų tikėjimas yra šios rūšies širkas (daugiadievystė). Kadangi jie Jėzų vadina Dievo sūnumi, o Mariją – Šventąja Dvasia, jie mano, kad ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia yra visagaliai ir visžiniai, lygūs pačiam Dievui, ir taip tiki trijuose asmenyse pasireiškiančiu Dievu – Tėvu, Sūnumi ir Šventąja Dvasia.
3. Širk-i Takrib:
„Širk-i Takrîb“
Trečiasis širkas, vadinamas „vesenijja“ (putų garbinimas), pripažįsta šio pasaulio Kūrėjo vienybę, tačiau palieka Dievą, kad garbintų kitus, t. y. stabus ir statulas, siekdami priartėti prie Jo ir tapti Jo tarpininkais. Tai yra garbinimas negyvų ir beverčių daiktų, kurie negali nei padėti, nei pakenkti. Ši forma, vadinama „vesenijja“, arba „putų garbinimu“, yra pati žemiausia, blogiausia ir juokingiausia širko forma. Kadangi ji buvo paplitusi visame pasaulyje islamo atsiradimo metu, Korane ji dažnai minima pačiais griežčiausiais žodžiais, o šis klaidingas tikėjimas griežtai draudžiamas. (4)
— Kitas širkas pasireiškia tuo, kad kai kurie žmonės iš savo tarpo išskiria tam tikrus asmenis ir laiko juos „Dievais“, aklai jiems paklusdami ir vykdydami jų nurodymus bei draudimus, o ne Dievo įsakymus ir draudimus. Korane teigiama, kad žydai savo rabinus (t.y. savo dvasininkus), o krikščionys – savo kunigus laikė dievais, t.y. jie laikėsi savo dvasininkų nurodymų ir draudimų, o ne Dievo įsakymų ir draudimų, nors jiems buvo įsakyta garbinti tik vieną Dievą. (5)
Šios minėtosios širkų rūšys yra aiškiai apibendrintos šioje šventojoje eilutėje.(6)
„…Nė vienas iš mūsų netarnaukime niekam kitam, tik Dievui. Neskirkime Jam jokių partnerių (bendrininkų). Nepaverskime savęs pačių ar kitų iš mūsų tarpo dievais, palikdami Dievą.“
Vienas iš labiausiai paslėptų širk formų, kaip ir nurodyta Korane, yra aklas paklusimas savo pačių aistroms ir žemiems troškimams. Iš tiesų, Korane (7)
„Argi tu matei tą, kuris savo aistras ir geismus pavertė dievais?”
tokiu būdu tokie žmonės buvo diskredituoti.
Todėl reikia atidžiai vengti bet kokios rūšies širkų, nesvarbu, ar jos yra akivaizdžios, ar paslėptos.
Tik tokiu būdu galima pasiekti tikrąjį Tevhidą (vienatinio Dievo tikėjimą).
Visos šios širk formos, ypač stabmeldystė, saulės, mėnulio ir žvaigždžių bei gamtos jėgų garbinimas, dviejų ar daugiau dievų garbinimas ir krikščionių trejybės doktrina, Korane griežtai atmetamos, o tikrasis monoteizmas skelbiamas visai žmonijai. Taip pat daugelyje eilučių aiškinama, kad tikrasis paklusnumas ir garbinimas priklauso tik Alachui, o paklusnumas kieno nors kito įsakymams ar žemiems troškimams, atsisakant Alacho įsakymų, yra širk forma. (8)
Išnašos:
(1) Lokmanas, 13
(2) Nisa, 48
(3) Al-Baqarah, 29-30
(4) Žr.: En’âm, 71. 136-138, 139; Ibrahim, 30; Ankebut, 25; Araf, 191, 132. 195, 197; Hacc, 12. 13. 73; Meryem, 81; Furkan, 3; Sebe’, 21; Fatır, 13. 14, 40; Isra, 56.
(5) Atgaila, 31
(6) Al-Imran, 64
(7) Furkanas, 43
(8) Ali Arslan Aydın, Islamo tikėjimai (Tevhid ir Ilm-i Kelam), Gonca leidykla: 289-291.
Su pagarba ir maldomis…
Islamas klausimais ir atsakymais
