Mūsų brangus broli,
Mudžtahid;
Kiekvienas fakiho žinovas yra tas, kuris iš tikrųjų žino Korano paslaptis, gali priimti fatvas ir yra autoritetas visuose islamo mokslų nuostatuose.
Šie asmenys yra išskirtiniai žmonės, turintys gebėjimą pažinti Korano ir hadisų paslaptis. Jie pasinėrė į gilias racionalaus ir tradicinio mokslo sritis ir atrado įvairių brangakmenių, kuriuos pateikė musulmonų naudai.
Ijtihad (teisės interpretacija)
Tai aukštas ir išskirtinis postas. Į jį galima pakilti ne pretenzijomis, o giliomis žiniomis ir Dievo malone bei dovana. Konkuruoti su jais šioje srityje ne kiekvienam lemta. Jei atidžiai pažvelgsime, pamatysime, kad jie yra šlovingiausias ir nuostabiausias pavyzdys, kaip tapti pranašų įpėdiniais. Kiekvienas didis mudžtehidas yra apdovanotas šviesos vedimu. Jų pareiga – suvokti Dieviškųjų nuostatų tikslus ir įgyvendinti juos praktikoje.
Po pranašo mirties sąlygos ėmė keistis. Atsirado naujovių prekyboje, mene, žemės ūkyje, iškilo naujų problemų. Pasikeitė papročiai ir tradicijos. Žinoma, į šiuos poreikius negalima buvo numoti ranka. Būtent šiuo laikotarpiu kiekvienas mudžtehidas, suvokdamas jam tenkančios užduoties svarbą, su didžiuliu atsidavimu ir kruopštumu ėmėsi ijtihado. Visomis savo jėgomis ir pastangomis jie nustatė fikho mokslo taisykles ir dėsnius. Būtent šių asmenų dėka ijtihado mokslas pasiekė savo viršūnę.
Štai kokie reikalavimai keliami mujtahidui:
1)
Jis turi žinoti arabų kalbos taisykles iki smulkiausių detalių.
2)
Jis turi gerai išmanyti Korano mokslus.
3)
Muchtahidui būtina žinoti visus galutinai nuspręstus sprendimus, kad jis nepažeistų bendro religinių mokslininkų sutarimo. Tam jis turi išstudijuoti, kur ir kokiais klausimais skyrėsi ir kur sutarė visi islamo mokslininkai nuo pat pranašo laikų.
4)
Muchtahidui būtina žinoti analogijos (qiyas) aspektus. Mat, ijtihado esmė – analogija. Todėl muchtahidas turi išsamiai žinoti visus analogijos elementus, rūšis, nuostatas ir sąlygas, kaip tai apibrėžta fiqh metodologijos skyriuje apie analogiją.
5)
Mudžtahidui taip pat būtina žinoti papročius ir tradicijas.
6)
Išmintingasis teologas privalo išmokti atmintinai hadisus, susijusius su religiniais įstatymais, žinoti jų autentiškumo laipsnį, perduodančius asmenis; ar jie yra mutawatir, mašhur, ahad ar mansuh, ir juos visus apimti. Jis taip pat turi žinoti perduodančių asmenų būklę, atsižvelgiant į jų patikimumą ir teisingumą.
7)
Principai, taisyklės ir sąlygos, minimi fikh metodologijoje, turi tapti mujtahido (islamo teisės žinovo) kompetencija.
Tačiau vien šių sąlygų nepakanka. Būtinas ir įgimtas talentas, genijinis intelektas ir gebėjimai, kad būtų galima pasiekti aukštumų jurisprudencijoje. Abdulkerim Zeydan savo veikale „Usûl-ü Fıkıh“ šį aspektą aiškina taip:
„Mudžtahid”
Jis turi turėti subtilų suvokimą, išmanymą teisės moksluose, nuovokų protą, tyrą sąmonę, išskirtinę įžvalgą, puikų supratimą ir nuostabų intelektą. Tas, kas neturi šių savybių, negali būti mudžtahidu, net jei žino idžtihado taisykles.” Po to jis pateikia tokį pavyzdį: „Kad ir kiek žmogus turėtų žinių literatūroje ir poezijoje, jis negali būti poetu, jei neturi įgimto talento.”
Šiuo klausimu Imamas Malikas taip pat pasakė:
„Mokslas,
Tai ne gausybė pasakojimų, o šviesa, kurią Visagalis Dievas įdeda į širdį, ir su kuria atskiriama tiesa nuo melo.
Taip, ijtihadui būtina ir dieviška dovana. Jei ijtihadui reikalingos sąlygos, pasiektos darbu, yra jo kūnas, tai Dievo duotosios sąlygos yra jo siela. Žmogus, kuris nepakankamai jautrus takvai ir geriesiems darbams, kad ir kiek būtų pažengęs moksle, jo ijtihadui nebus pritariama.
Jei asmuo neatitinka bent vienos iš aukščiau išvardytų sąlygų, jis negali būti laikomas tikruoju mudžtehidu. Savo paties pareiškimu niekas netampa sultonu. Reikalaujama įrodymų.
Jei mokslas ir išmintis priklausytų tik nuo asmeninių pastangų ir darbo, tai, be abejo, būtų labai ribota. Juk ir žmogaus mintys, ir protas yra riboti. Todėl jais neįmanoma aprėpti visko, visų tiesų esmės ir pagrindų. Mokslui ir išminčiai vystytis reikalingas ir dieviškasis įkvėpimas. Tik tada švyti išminties šviesa, ir su ta šviesa galima atrasti daugybę paslapčių ir tiesų. Taip, žmogus, gavęs įkvėpimą ir dieviškąją pagalbą, gali atrasti tiesas.
Išskirtinis gebėjimas ir plačios žinios, taip pat didelis pamaldumas, dorybingumas ir aukšta moralė yra būtini ijtihadui (teisės sprendimui). Netgi daugelis didžių asmenybių, kurių atmintis buvo papuošta visu Koranu ir šimtais tūkstančių šventų hadisų, nedrįso imtis ijtihado ir nepretendavo į jį. Nes tiems, kurie neturi šios teisės, ijtihadas reiškia atsakomybę. Todėl tiems, kurie neturi gebėjimo atlikti ijtihadą, nėra kito kelio, kaip tik sekti mujtahidu (teisės specialistui). Priešingu atveju nebus įmanoma išsaugoti ir tęsti šventų religijos nuostatų.
Priklausantis sunitų doktrinai.
Tikėjimas, kad visi mūsų mudžtahidai yra teisingame kelyje ir turi tobulą vadovavimą, yra musulmonų pareiga. Nes jie yra geriausi ir labiausiai kvalifikuoti pranašo (p.a.s.) ir jo garbingų palydovų paveldėtojai. Visuotinai pripažįstama, kad jie taip pat yra šventųjų viršūnė. Dievas jiems suteikė ypatingą malonę nustatyti religinius įstatymus ir išvesti šariato išmintį iš Korano ir Sunos.
Iš tiesų, jie yra vieni iš didžiausių sufijų, turinčių gilias žinias, kuriose atsiskleidžia šariato ir tiesos esmė. Todėl bet kurio iš jų nuvertinimas, menkinimas ar lyginimasis su jais yra, švelniausiai tariant, nepagarba.
„Kas sukelia, tas ir padaro.“
Pagal šią taisyklę, jie yra dalininkai visų tikinčiųjų, kurie ateis iki pat pasaulio pabaigos, atliekamų religinių apeigų. Jų neprilygstama dorybė ir išmintis yra nepasiekiamos net ir tiems, kurie siekia jiems prilygti.
Šiuo klausimu Bediuzzamanas Hazretleri,
„Ar labiau verti pagarbos yra didieji imamai, religinių mokslų žinovai, ar tikrųjų sufijų ordinų vadovai, šventieji?“
į klausimą atsakė taip:
„Ne visi mujtahidai, o tik Abu Hanifa, Malik, Šafi’i, Ahmed ibn Hanbal yra aukštesni už šachus ir aktabus. Tačiau kai kurie nuostabūs poliai, tokie kaip Šach-i Gejlani, tam tikrais atžvilgiais pasižymi dar didesne šlove. Vis dėlto, visapusiškos dorybės priklauso imamams.“
Kai kurie iš šių mokslininkų (mujtahidų) susitiko su Sahabais (pranašo Mohameto palydovais), bendravo su jais ir mokėsi iš jų mokslo ir dorovės. Jie išvedė šariato taisykles ir įstatymus iš Korano ir hadisų. Šiuos sprendimus jie priiminėjo su didžiausiu atidumu. Jie parašė knygas, apimančias religinius klausimus, pagrįstus protu ir tradicija. Būtent dėl šių pasiaukojančių pastangų fikho mokslas pasiekė visišką stabilumą ir teisingą kryptį.
Mudžtahidai yra pavyzdiniai žmonės.
Mokslininkai, savo profesijoje ir tikėjime, itin rūpinosi rimtumu, o savo elgesyje ir veiksmuose – švelnumu ir malonumu. Jie,
„Jis buvo širdžių mylimasis, protų mokytojas, sielų numylėtinis.”
Jie buvo tokie. Jie be galo nekentė klastos, apgaulės, šlovės, veidmainystės ir apsimestinumo. Jie buvo nepaprastai uolūs tyrinėdami ir siekdami tiesos.
Mokslininkai ir išminčiai buvo tarsi jūrų gelmės, o savo gražia moralė jie buvo pavyzdžiai. Jų palaimintuose veiduose spindėjo meilė, sumišusi su orumu. Visagalis Dievas juose sujungė mokslą, išmintį, skaistybę, drąsą ir dosnumą.
Jų širdyse viešpatavo religijos šventumas. Jų sielos buvo kupinos gražių savybių ir dorybių. Teisingumas ir sąžiningumas jiems buvo įgimti. Jokia jėga negalėjo jų atitraukti nuo teisingo kelio.
Jie buvo iš prigimties švarūs, turintys šventąją galią, tobuli žmonės. Jų širdys buvo toli nuo žemiškų ligų. Jie buvo visiškai toli nuo apgaulės ir klastos, skelbdami ir perduodami tiesą; juk tobulas protas sulaiko žmogų nuo kvailos drąsos.
Jie buvo teisybės ir tiesos mylėtojai. Jie niekada nesvyruodavo priimdami ir pasiduodami tiesai, nesvarbu, iš kieno lūpų ji skambėtų. Jie be galo nekentė savanaudiškumo, puikybės ir arogancijos. Iš tiesų…
Imamas Šafijus,
taip pasakė:
„Tiesa,
Būčiau patenkintas, jei tai išeitų iš tų, su kuriais aš ginčijuosi, rankų.
Jie buvo taip nepajudinami savo meilės ir atsidavimo teisingumui, kad dėl jo neatsisakydavo jokių aukų. Reikiamu atveju jie netgi nepagailėdavo savo gyvybių. Kai kurie žiaurūs valdovai ir tironiški sultonai šiuos didžiuosius teologus kankino ir persekiojo, paversdami šviesius islamo puslapius neįsivaizduojama tamsa, amžiams sužeisdami sąžines. Siekdami patenkinti savo neteisėtus troškimus ir išsaugoti savo padėtį bei valdžią, jie bandė panaudoti šiuos imamų savo politiniams tikslams, bet jiems nepavyko. Nepaisant visų šių kankinimų ir persekiojimų, šie didieji asmenys tvirtai laikėsi savo teisingos bylos ir nė kiek nenukrypo nuo tiesos. Iki pat paskutinio atodūsio jie neatsisakė savo įsitikinimų.
Imamas Azamas, Achmedas ibn Hanbelas
Tokie didieji teologai, kaip Imam-ı Azam ir Imam-ı Ahmed, nedvejodami sakė tiesą net ir žiauriausiems sultonams. Imam-ı Azam atsisakė jam siūlytų pareigų ir titulų, pasirinkdamas kalėjimą, netgi mirtį kaip kankinys. Imam-ı Ahmed taip pat, nepaisant kalėjime patirtų žiaurumų ir kankinimų, nesiliovė skelbęs tiesos.
Mudžtahidai,
Teisingumo atkūrimo kelyje jie nepažinojo nei gailesčio, nei užuojautos. Netgi jei neteisybės pusėje būtų buvę jų tėvai ar vaikai, jie be jokių dvejonių priimtų jiems nepalankų sprendimą. Vienintelis jų tikslas buvo pelnyti Dievo palankumą. Dievo baimė taip giliai įsišaknijusi buvo jų širdyse, kad ašaros paliko pėdsakus kai kurių skruostuose.
Jie turėjo nepaprastą atmintį; tai, ką matė, girdėjo ir skaitė, jie išsaugodavo savo protuose ir atmintyje. Šią dovaną jiems suteikė Aukščiausiasis Kūrėjas.
Jų atmintis buvo milžiniška, tarsi žinių lobynas. Galima sakyti, kad „vaikščiojanti biblioteka“ – tai tikrai tinkamas apibūdinimas tokiems asmenims. Pavyzdžiui;
Imamas Malikas
jis buvo įsiminęs milijoną pranašo Mahometo hadisų.
Tačiau yra daugybė hadisų žinovų, kurie, nors ir išmokę tūkstančius, šimtus tūkstančių hadisų, nesugebėjo išvesti iš tų hadisų šariato nuostatų.
Iš tiesų, vieną dieną hadisų meistras Imamas A’mešas paklausė vieno iš fikhų imamų, Imamo Abu Jusufą, apie vienos problemos sprendimą. Kai Imamas Jusufas atsakė, Imamas A’mešas tarė:
„Iš kur tu ištraukei šitą nuosprendį?”
paklausia. Abu Jusufas atsako:
„Iš hadiso, kurį tu man papasakojai.“
ir perskaito hadisą. Tada Imamas A’mešas:
„Nors šį hadisą išmokau atmintinai dar prieš tavo gimimą, iki šiol jo prasmės taip nesupratau.“
taip išreikšdamas pagarbą Imamo Abu Jusufui už jo pasiekimus fikh (islamo teisės) srityje.
Viena dalis mudžtahidų (islamiškų teisės žinovų) užaugo tabiinų (pranašo Mahometo bendražygių) laikais, o kita dalis – tebe-i tabiinų (tabiinų pasekėjų) laikais.
Šie laikai yra puikiausia dirva mokslui ir žinioms; tai mokslų ir išminties pavasaris. Tuo metu išminties ir žinių sėklos per trumpą laiką sužydėdavo ir skleisdavo žinių gėles. Pavyzdžiui;
Sufjanas ibn Ujejna išmoko Koraną atmintinai būdamas keturių metų amžiaus.
Mūsų didieji mudžtahidai (islamiškos teisės ekspertai)
Jie savo žinias ir išmintį perėmė iš pranašo draugų (sahabų) ir tapo jų žinių paveldėtojais. Jie žinojo visus pranašo draugų gyvenimo būdus, dorybes ir biografijas. Kiekvieną įvykį jie pirmiausia vertindavo pagal Koraną ir Suną, o po to – pagal pranašo draugų (sahabų) ijtihadus (teisines nuomones). Jei jie neradę aiškaus sprendimo, jie vadovavosi savo pačių nuomone ir ijtihadus.
Jų rangas, gabumai, žinios ir išmintis buvo itin aukšti. Kadangi jie gyveno arčiau pranašo Mahometo laikų, jie tiesiogiai paveldėjo to laikmečio dvasinę palaimą. Kai kurie iš jų asmeniškai pažinojo pranašo Mahometo palydovus (Sahabe-i Kiram) ir iš jų mokėsi islamo mokslų, perėmė iš jų ijtihado principus. Tai – aukštas ir garbingas statusas.
Mudžtahidai,
Jie, kaip ir Sahabe-i Kiram, suprato visas Korano eilučių savybes ir paslaptis.
Jie priimdavo visus klausimus, dėl kurių sutarė Sahabai (pranašo draugai). Klausimuose, dėl kurių buvo bendras sutarimas, jie nesistengė ieškoti naujų sprendimų. Muchtahidai (teisės mokslininkai) buvo geri Sahabų palikuonys. Jie tapo atrama bendruomenei, tyrinėdami ir nagrinėdami religinius klausimus ir spręsdami jos sunkumus. Surinkdami ir susistemindami pagrindinius ir smulkesnius fikhinius (islamo teisės) klausimus, jie paliko bendruomenei didžiulį ir turtingą lobyną, kuriuo ji galės naudotis iki pat pasaulio pabaigos.
Tik keturiems didiesiems imamams teko garbė pasiekti aukščiausiąjį lygį jurisprudencijoje. Šie asmenys, kurie tikrai žinojo Korano ir Sunos paslaptis, puošė savo sielas geromis manieromis ir dorybingais darbais. Kiekvienas iš šių asmenų yra išminties stebuklas. Jie vienas kitą papildė, spręsdami musulmonų problemas.
Šie asmenys, kurie buvo tobuliausi pranašo (s.a.v.) įpėdiniai, savo protą stulbinančiais darbais pelnė visuotinį pripažinimą ir pagarbą.
Negalima paneigti, kad didieji mudžtahidai atliko šiai bendruomenei didžiulius ir naudingus darbus. Jei panagrinėtume istorijos puslapius, rastume daugybę šių darbų pavyzdžių.
Su pagarba ir maldomis…
Islamas klausimais ir atsakymais
