Mūsų brangus broli,
Islamo tikėjime Tora ir Evangelija laikomos Dievo žodžiu, o tas, kas jomis netiki, nelaikomas musulmonu. Musulmonai tiki Evangelija tokia, kokia ji iš tikrųjų atėjo iš Dievo. Tai musulmonams nurodoma šiame ajate.
„Mes tikime Alachu, tuo, kas mums apreikšta Korane, tuo, kas apreikšta Ibrahimui, Ismailui, Isakui, Jokūbui ir jo palikuonims, tuo, kas duota Mozei ir Jėzui, ir visiems pranašams, kurie atsiųsti iš savo Viešpaties.“
(knygos ir eilutės)
Mes tikime jais. Nė vienu iš jų.
(tikint vienais, o kitus neigiant)
mes jų neskiriame nuo kitų. Mes
(Dievui)
Mes esame musulmonai, kurie pasidavė.”
(Al-Baqarah, 2:136).
Kadangi šiuolaikinės Biblijos yra iškraipytos, jos turi ir panašumų su Koranu, ir prieštaravimų jam, ir
Opozicinėse nuostatose remiamasi Korano eilutėmis.
Teigiama, kad kai kurie Korano posakiai ir pasakojimai yra panašūs į tuos, kurie randami Biblijoje, ir kad Koranas juos nukopijavo. Ir Koranas, ir Biblija…
-net jei šiandien ir yra suklastotas-
Kadangi tai Dievo žodis, panašių išsireiškimų ir pasakojimų buvimas yra normalus reiškinys, ir tai iš tikrųjų rodo, kad abiejų šaltinis yra dieviškas. Priešingi teiginiai yra ateistų bandymai iškraipyti tiesą.
Be to, visuomenėje, kurioje buvo apreikštas Koranas, gyveno žydai ir krikščionys, ir Koranas kreipėsi ir į juos.
Koranas taip pat kreipiasi į žydus ir krikščionis.
Ar galima įsivaizduoti, kad Toros ir Biblijos teiginiai neturi analogų?
Ne Biblija, ne Tora ir ne Koranas nėra mokslo knygos.
Visos šventosios knygos buvo apreikštos tam, kad praneštų žmonėms apie jų atsakomybę Dievui ir vieni kitiems. Šias atsakomybes jos aiškina pavyzdžiais iš to, ką žmonės mato kasdien, kas yra jų gyvenimo dalis. Pavyzdžiui, jos naudoja dangų, kalnus, maistą, gyvulius, kuriuos jie gano, ir socialinio gyvenimo suvokimą.
Dieviškasis žodis negali būti pasakojimas, nutolęs nuo žmonių gyvenimo, kaip mano ateistai.
Toks stilius prieštarauja ir principui, kad kalba turi atitikti adresatą.
Tiek Korane, tiek ir kituose šventuose raštuose,
Šiuolaikiniams moksliniams žinioms lygiagrečios išraiškos, kurios buvo pateiktos siekiant pakoreguoti to meto žmonių supratimą, gali būti laikomos mokslinėmis žiniomis ir šiuolaikiniam žmogui. Pavyzdžiui, Enbiya suros 32-oje eilutėje Visagalis Dievas sako:
„Mes padarėme dangų saugomu skliautu (sekfan mahfûza). O jie atgręžia veidus nuo dangaus ženklų.“
taip pat teigiama. Pagal pirmuosius Korano adresatus
„dangaus apsauga“
,
„džinų ir šėtonų informuotumo apie tai, kas vyksta aukščiausiame lygmenyje, užkardinimas“
reiškia. Tačiau šiuolaikinės astronomijos mokslo pažanga ir pasiekti duomenys šį ajetą
„Atmosfera, gaubianti Žemę, apsaugo ją nuo gyvybei pavojingos šviesos ir kosminių kūnų.“
tai taip pat leido mums tai suprasti tokiu būdu.
Būtų neteisinga tikėtis, kad pirmieji apreiškimo adresatai suprastų jį taip, kaip mes suprantame šiandien, ir taip pat būtų neteisinga reikalauti, kad šiuolaikiniai žmonės, ignoruodami astronomijos atskleistus faktus, priimtų senovės supratimą.
(Prof. Dr. İlyas Çelebi, Kelam Araštırmaları Dergisi, 2004, tomas: II, numeris: 1, p. 23-26)
Koran yra Dievo žodis.
Teiginiai, kad Koranas cituoja kitas knygas, priklauso ateistams, kurie tvirtina, kad jis nėra Dievo žodis. Ar gali būti kas nors normaliau, nei panašių žodžių ir frazių buvimas dviejose knygose? Ar dešimties ar net šimto panašių žodžių buvimas dviejose knygose gali būti įrodymas, kad viena knyga nukopijuota iš kitos? Juolab kad, nors Koranas ir kalba apie tą pačią temą, tarp jo stiliaus ir kitų knygų stiliaus yra didžiulis skirtumas, o Korano stilius yra stebuklingas.
Su pagarba ir maldomis…
Islamas klausimais ir atsakymais
