– Ar galėtumėte paaiškinti svarbiausius dalykus, susijusius su pasidavimu?
Mūsų brangus broli,
Religija yra išbandymas tiek vyrams, tiek moterims. Šis išbandymas, nors ir sunkus, net jei žmonės nesupranta jo prasmės, reikalauja paklusnumo Dievo valiai, jeigu jie nori būti musulmonais.
Islamas,
Paklusnumas, pasidavimas reikalauja pasitikėjimo Dievu / atsidavimo Jam. O atsidavimas atneša laimę šiame ir aname pasaulyje. Kaip sako Bediuzzamanas,
„Tikėjimas reikalauja vienybės, vienybė – pasidavimo, pasidavimas – pasitikėjimo, o pasitikėjimas – abiejų pasaulių laimės.“
(Žodžiai, Dvidešimt trečiasis žodis, trečiasis punktas).
Taigi, tikintysis Dievu turi Jam paklusti. Nes tikėjimas Dievu reiškia tikėjimą Jo vardais ir savybėmis, ir tuo, kad visi tie vardai ir savybės yra gražūs. Koraninių surų pradžioje Jis pats save…
Rahmanas
ir
Rahimas
tikėti Alacho gerumu, kuris save pristato kaip tokį, ir manyti, kad viskas, ką Jis daro, yra gera,
„Pamatysim, ką Dievas padarys, o ką padarys, tas bus gerai.“
reikia įdiegti šią idėją į savo širdį.
Kaip yra tikimybė, kad kažkas iš pradžių bus gera, o pabaigoje bloga, taip pat visada yra tikimybė, kad iš pradžių bus bloga, o pabaigoje gera. Šis dalykas aiškiai išreikštas Korane:
„Jei ir nemėgstate karo, jis jums privalomas. Gali būti, kad tai, kas jums nemalonu, bus jums naudinga. Ir gali būti, kad tai, ką mylite ir trokštate, bus jums žalinga. Tik Allahas žino galutinį rezultatą, tiesą, o jūs nežinote.“
(Al-Baqarah, 2:216).
Kadangi tikime, kad Dievas yra išmintingas, Jis nedaro beprasmių dalykų; kadangi Jis yra teisingas, Jis nedaro neteisybės; kadangi Jis yra gailestingas, Jis yra nepaprastai gailestingas savo tarnams, todėl sunkumai, kurie mus ištinka, yra tarsi gailestingi įspėjimai.
Tikėjimas reikalauja vienybės, vienybė – paklusnumo, paklusnumas – pasitikėjimo, o pasitikėjimas – abiejų pasaulių laimės.
Šiek tiek plačiau paaiškinant šias sąvokas, tikėjimas ir paklusnumas yra viena kitą papildančios idėjos. Tikėjimo neturintis žmogus negali būti tikras tikintysis, o be tikėjimo paklusnumas išvis neįmanomas. Tikintysis vadinamas tikinčiuoju (mumin), o paklusnusis – musulmonu.
Žmogaus atsiuntimo į šį pasaulį išmintis ir tikslas yra pažinti visatos Kūrėją, tikėti Juo ir Jam tarnauti. Nes Aukščiausiasis Dievas,
„Džinus ir žmones tiktai
(Kad jie mane pažintų ir)
aš juos sukūriau, kad jie man tarnautų.”
(Zariyat, 51/56)
Taip teigiama. Vadinasi, žmogaus sukūrimo tikslas – pažinti Dievą, tikėti Juo ir tvirtu tikėjimu patvirtinti Jo egzistavimą ir vienybę.
„Tas, kas Jį pažįsta ir Jam paklūsta, yra laimingas net ir kalėjime. Tas, kas Jį pamiršta, yra kalėjime, nelaimingas, net ir rūmuose.“
(Bediuzzaman Said Nursi, Šualar, p. 208)
Norint pasiekti tikrąjį išganymą šiame ir aname pasaulyje, būtina turėti tvirtą tikėjimą. Nes tikėjimas padaro žmogų žmogumi, padaro jį pasaulio valdovu. Pasaulio ir anapusinio pasaulio laimė slypi tik islamo religijoje ir tikėjime. Jei norite pajusti gyvenimo skonį ir malonumą, atgaivinkite savo gyvenimą tikėjimu, puoškite jį vykdydami pareigas ir saugokitės nuo nuodėmių. (žr. Žodžiai, p. 146) Mūsų Pranašas (s.a.v.) viename iš savo hadisų sako:
„Branginkite gyvenimą prieš mirtį, jaunystę prieš senatvę, laisvalaikį prieš daugybę darbų.”
(Fethu’l-barî, 14/9)
Taigi, gyvenimas nėra beprasmiška egzistencija, o mirtis – ne pabaiga, vedanti į niekšybę. Priešingai, gyvenimas yra tarsi varžybų aikštelė geruose darbuose, egzaminų salė; o mirtis – tai posūkis, leidžiantis pereiti į amžinybės sritį, kurioje atlyginama už šioje žemėje atliktus darbus.
Ramybė yra tikėjime.
Šis pasaulietinis gyvenimas yra laikinas; amžinasis gyvenimas yra anapusinis. Jei šis pasaulietinis gyvenimas praleidžiamas pagal Dievo nurodymus, jis atliks didelę funkciją, teikiančią naudą tiek šiame, tiek anapusiniame pasaulyje. Todėl žmogus turėtų gyventi savo gyvenimą pagal mūsų religiją, padoriai ir garbingai, ir taip pelnyti amžinąjį gyvenimą. Tie, kurie neteisėtai praleidžia šį pasaulietinį gyvenimą, kuris yra labai trumpas, palyginti su anapusiniu, tik valgydami, gerdami ir mėgaudamiesi malonumais, patirs daug sunkumų ir sielvarto šiame pasaulyje, o kapuose ir anapusiniame pasaulyje, be abejo, sulauks bausmės. Visagalis Dievas;
„Kas atsisako mano priminimo, tas nepaiso mano knygos ir pamiršta mane, tam bus skurdus gyvenimas, ir mes jį prikelsime akląją dieną, kad jis stotų prieš teismą.“
(Taha, 20/124)
prašom.
Tikroji laimė ir ramybė slypi tikėjime ir tikėjimo tiesose. Tie, kurie gyvena pagal Dievo įsakymus, tampa naudingais žmonėmis tiek savo šeimoms, tiek ir visuomenei, kurioje gyvena.
Žmogaus vienintelė išganymo galimybė šiame ir aname pasaulyje yra tikėjimas. Jei žmogus tinkamai tarnauja Dievui, nuoširdžiai atlieka savo religines pareigas ir deda tam rimtas pastangas, jis gali tikėtis Dievo gailestingumo. Iš tiesų, Dievas žada atleisti savo teisių tarnų nuodėmes, pakeisti jų blogus darbus gerais ir padaryti juos paveldėtojais savo palaimintojo rojaus:
„Nėra tokios tautos, kuri tikėtų Dievu ir paskutine diena, ir kuri mylėtų ir draugautų su tais, kurie prieštarauja Dievui ir Jo pasiuntiniui, net jei tie būtų jų tėvai, vaikai, broliai ar giminaičiai. Dievas įrašė tikėjimą į jų širdis ir sustiprino juos savo dvasia. Jis įves juos į sodus, kuriuose teka upės, ir jie ten amžinai gyvens. Dievas jais patenkintas, ir jie patenkinti Juo. Štai jie – Dievo pusėje. Ir žinokite, kad tie, kurie pasieks išganymą, bus Dievo pusėje.“
(Kova, 58/22)
Tokiam žmogui, kuris pasirinko priešingą kelią, gyventi ramiai ir patogiai yra tik svajonė. Pasaulietinis gyvenimas netikintį žmogų apkrauna nepakeliamomis naštomis. Jei žmogus nepasitiki Dievu ir neatsiduoda Jo valiai, jam neįmanoma įveikti sunkumų ir išlikti dvasiškai nepaveiktam.
Tikintiesiems situacija yra visiškai priešinga. Jų tikėjimas suteikia jiems vidinę ramybę ir komfortą. Dievas veda šiuos savo tarnus teisingu keliu, vedančiu prie Jo, ir atlygina už jų gerus darbus daugybę kartų. Svarbiausia, kad Jis išgelbsti juos nuo žlugimo ir veda į išganymą. Be abejo, tai yra vienas iš aiškiausių Dievo gailestingumo ir meilės tikintiesiems ženklų.
„Tikėjimas yra ir šviesa, ir jėga. Taip, tas, kuris įgijo tikrąjį tikėjimą, gali mesti iššūkį visatai ir, priklausomai nuo tikėjimo stiprumo, išsivaduoti nuo įvykių spaudimo.“
(Bediuzzaman, Žodžiai, p. 314)
Tikėjimas reikalauja vienybės (Tevhido).
Tevhid,
Tai reiškia pripažinti Dievo egzistavimą ir vienybę. Tai taip pat
„Nėra kito dievo, tik Dievas“
tai išreiškiama žodžiais „La ilaha illa Allah“. Šiais žodžiais žmogus išpažįsta, kad Dievas yra vienas, neturi sau lygių ir panašių, ir kad iš tikrųjų nėra kito dievo, kuriam būtų galima garbinti, išskyrus Dievą.
„Muhammedas yra Dievo pasiuntinys“
Šahada taip pat reiškia tikėjimą, kad pranašas Mahometas (s.a.v.) yra Dievo siųstas pranašas. Visagalis Dievas apsaugojo savo pasiuntinį nuo klaidų ir klystelių jo pranašystės pareigoje. Paklusnumas jam prilyginamas paklusnumui Dievui:
„Kas paklūsta Pranašui, tas paklūsta Dievui.“
(Nisa, 4/80)
Kas Jam paklus, pateks į Rojų, o kas Jam nepaklus, pateks į Pragarą. Visagalis Dievas mus perspėjo ir uždraudė nepaklusti Jo įsakymams, sakydamas:
„Prisiekiu Viešpačiu, jie nebus tikintys, kol nepaskirs tavęs teisėju tarp savęs, kai jie nesutaria, ir kol jie visiškai nepaklūs tavo sprendimui be jokio prieštaravimo.“
(Nisa, 4/65)
Šiame ajete Visagalis Dievas atkreipia mūsų dėmesį į šiuos tris dalykus:
1.
Kiekviename ginče kreiptis į pranašą Mahometą kaip į tarpininką.
(Šiandien, susidūrus su skirtingomis mokslininkų nuomonėmis, laikytis pranašo Mahometo nuomonės kaip arbitro.)
2.
Kad dėl jo paskelbto nuosprendžio mūsų širdyse nebūtų jokio nerimo ar diskomforto.
3.
Visiškai jam atsiduoti.
„Kas nepaklūsta Allahui ir Jo pasiuntiniui ir peržengia Jo nustatytas ribas, tas bus įmestas į ugnį, kurioje jis amžinai pasiliks, ir jį ištiks žeminanti bausmė.“
(Nisa, 4/14)
Tikėjimas laikomas įvykdytu, kai asmuo pripažįsta Dievo egzistavimą ir vienybę, ir patvirtina, kad viskas, ką pranešė pranašas Mahometas (asm) iš Aukščiausiojo Dievo, yra tiesa.
Tevhidas taip pat reikalauja paklusnumo.
Tikintysis Dievu ir Jo Pranašu turi priimti ir paklusti Dievo ir Jo Pranašo įsakymams ir nurodymams. Šis aspektas pabrėžiamas Korano, Nisa 59-oje ajetoje:
„O tikintieji! Pakluskite Dievui, pakluskite Pranašui ir tiems, kurie tarp jūsų turi valdžią. Jei tikite Dievu ir Paskutine diena, tai, dėl ko nesutariate, pateikite Dievui ir Pranašui. Tai geriau ir teisingiau.“
Tikintysis Dievu ir Jo Pranašu turi paklusti Dievo ir Jo Pranašo įsakymams. Iš tiesų, Koranas aiškiai skelbia, kad tikintieji neturi jokios kitos pasirinkimo galimybės, išskyrus besąlyginį paklusnumą:
„Kai Dievas ir Jo pasiuntinys nusprendžia dėl kokio nors reikalo, tikintys vyrai ir moterys neturi jokios kitos pasirinkimo galimybės, tik paklusti.“
(Al-Ahzab, 33/36)
Pasidavimas reikalauja pasitikėjimo.
Pristatymas
o pasitikėjimas Dievu reikalauja, kad žmogus pripažintų savo bejėgiškumą ir (dvasinį) skurdą, ir kad Dievą laikytų savo globėju.
„Hasbunallahu ve ni’mel vekil“ (Allah mums pakanka. Jis – geriausias globėjas.)
Kitaip sakant, nėra kito kelio. Pasitikėjimas Dievu, atsidavimas Jam – tai būtina sąlyga tiek šio, tiek anojo pasaulio laimei pasiekti. Tikintysis, kuris tiki Dievu ir Jo Pranašu, paklūsta Jo įsakymams ir atsidavęs Jam, randa tvirčiausią prieglobstį pasitikėdamas Dievu.
Pasitikėjimas Dievu,
Tai pasitikėjimas Dievu. Tevekkül – tai tikėjimas, kad Dievo nustatytas likimas neišvengiamai išsipildys.
Tevekkül – tai patikėjimas Dievu po to, kai žmogus imasi visų reikiamų priemonių ir paveda Dievui tai, kas viršija jo galimybes.
Tavekkül – tai pasitikėjimas Alachu, geriausiuoju globėju. Tavekkül – tai tik Alacho pagalbos laukimas. Tavekkül – tai sekimas Alacho Pranašo (s.a.v.) sunna, siekiant įvykdyti tai, kas turi būti įvykdyta.
Čia taip pat turime pabrėžti, kad pasitikėjimas Dievu nereiškia visiškos priežasčių atmetimo. Priešingai, tai reiškia priežasčių laikymąsi, suvokiant jas kaip Dievo galybės uždangą, o pastangas – kaip savotišką veiksmingą maldą, prašant rezultatų tik iš Visagalio Dievo, žinant juos iš Jo ir esant Jam dėkingam.
Žmogus gali išsivaduoti iš jį ištikusių bėdų ir nelaimių, iš jų sukeliamo spaudimo ir sunkumų tik per atsidavimą ir pasitikėjimą Dievu. Atlikęs viską, kas nuo jo priklauso, ir pasitikėdamas Dievu, žmogus pasiekia laimę ir palaimą tiek šiame pasaulyje, tiek ir aname.
(žr. prof. dr. Mehmet Soysaldı, žurnalas Gülistan, 75-asis numeris, 2007 m. kovas)
Išvada:
Abiejų pasaulių laimės adresoje pirmoji pakopa yra tikėjimas…
Tikintysis;
„Kaimas negali būti be seniūno. Adata negali būti be meistro, be šeimininko. Raštas negali būti be raštininko. Taigi ir šis nepaprastai tvarkingas kraštas negali būti be valdovo.“
sako jis. Ir tęsia,
„Dievas yra. Žemė, dangus ir visa, kas juose yra, priklauso Jam. Ir aš priklausau Jam.“
Šiais žodžiais tarp tarnautojo ir jo Viešpaties užsimezga ryšys.
Tevhid;
Tai yra stiprus tikėjimas, po kurio seka priežasčių šydo permatomumas ir susitikimas su Dievo vardais ir savybėmis. Tai reiškia, kad visame, kas materialiai ir dvasiškai pasitaiko mūsų gyvenime, galėtume pamatyti Dievą ir, nesusitelkdami į priežastis, galėtume jį kontempliuoti visame kame. Tai yra pamatyti gailestingumo pėdsaką ir esmę visame kame ir be galo jam dėkoti.
Trečiasis laimės abiejuose pasauliuose laiptelis;
pasiduoti. Atsiduoti Dievui, paklusti jam.
Pasidavimas;
Tai reiškia susitaikymą su likimo valia, su tuo, kas mums nutiko. Ir tai reiškia sugebėjimą su džiaugsmu priimti tai, ką Dievas mums skyrė likimu – net jei tai yra nelaimė ar bėda.
Pasitikėjimas Dievu;
Tai paskutinis žingsnis ramybės ir pavasario šalies adresu. Tai reiškia savo reikalus patikėti Dievui. Tai yra pasitikėjimas Juo. Tai reiškia, kad po to, kai padarei viską, kas nuo tavęs priklauso, savo rūpesčius palieki Jo galingoms rankoms.
Tikintysis ir musulmonas, dėl tam tikrų priežasčių praradęs jam brangų dalyką, nenusivilia… Nes tikintysis žino:
Jeigu jis yra, tai yra viskas!
Jei jis pasidavęs, tai jam pasaulio našta jau nebe tokia sunki.
O jeigu jis pasitiki Dievu, tai jis tikrai su mumis.
Tas, kuris yra su Alachu, žemės ir dangaus Dievu, yra amžinoje pavasario šalyje, nuo šio pasaulio iki amžinybės.
Su pagarba ir maldomis…
Islamas klausimais ir atsakymais
