Mūsų brangus broli,
Ka’bas ibn Zuhairas,
Jis buvo didis poetas. Jo tėvas Zuhairas buvo vienas iš žymiausių arabų rašytojų ir poetų. Jis pats išugdė du savo sūnus, Ka’bą ir Bužeirą, kurie taip pat tapo rašytojais ir poetas.
Poetas
Zuhairas ibn Abi Sulma,
Toliau bendraudamas su žydų ir krikščionių bendruomenėmis, jis iš jų išgirdo apie pranašo atėjimą paskutiniais laikais.
Vieną naktį jis susapnavo, kad iš dangaus nusileidžia virvė, ir jis ištiesė ranką, kad ją sugriebtų, bet nepajėgė to padaryti. Šį sapną jis išaiškino kaip ženklą, kad jis negalės susitikti su pranašu, kuris ateis paskutiniais laikais.
Dėl šios priežasties, prieš mirtį jis savo sūnums pasakė:
„Tikėkite ateisiančiu pranašu!“
taip jis buvo nurodęs savo testamente.1
Daugelis garsių rašytojų, poetų ir oratorių, apstulbinti Korano iškalbingumo ir retorikos, priėmė islamą. Tačiau buvo ir tokių, kurie atkakliai laikėsi politeizmo ir savo neapykantą bei priešiškumą pranašui (s.a.v.) ir musulmonams išreikšdavo savo eilėraščiais ir kalbomis.
Kābas ibn Zuhairas buvo vienas iš jų. Po tėvo mirties jis paveldėjo jo šlovę. Jo brolis Bužeiras prisijungė prie pranašo Mahometo, o Kābas vis dar laikėsi pagoniškos religijos. Kartais jis rašydavo eiles, kuriomis šaipydavosi iš pranašo ir musulmonų, taip juos įžeisdamas.
Vieną dieną jis vėl parašė ir nusiuntė savo broliui Bužeirui eilėraštį, kupiną neapykantos ir pykčio dėl jo atsivertimo į islamą. Kai Bužeiras (ra) perskaitė eilėraštį Pranašui, jis buvo giliai sujaudintas. K’abo įžeidinėjimai musulmonams savo eilėraščiais jau peržengė bet kokias ribas. Tada Pranašas (s.a.v.) davė savo palydovams šį nurodymą:
„Kas tik sutiks Ka’b bin Zuhayrą, tegu jį nužudo! Jo kraujas nuo šiol yra atleistas nuo atsakomybės.“
2
Gavus šį leidimą, Kâ’bo laukė neabejotinai baisi baigtis. Tai suvokdamas, jo brolis Buceiras parašė jam laišką, norėdamas dar kartą jį įspėti ir pamokyti. Jis pranešė, kad vienintelis būdas išvengti šios baigties – atvykti pas pranašą ir paprašyti atleidimo.3
Gavęs laišką, Ka’bas nebežinojo, ką daryti. Žemė jam atrodė per maža. Jis jautėsi taip, lyg tuoj tuoj mirtų, ir jį apėmė mirties baimė. Supratęs, kad jam gresia bausmė, jis žinojo, kad neišvengs atsakomybės. Jam teko rinktis iš dviejų variantų: arba toliau likti pagoniu ir slapstytis, arba eiti pas pranašą Mahometą, ištiesti jam ištikimybės ranką, pripažinti savo kaltę ir prašyti atleidimo.
Ka’bas pasielgė išmintingai ir pasirinko antrąjį kelią. Juk vos tik gavęs laišką nuo brolio, jį apėmė gailestis.
Greitai įveikęs didelį atstumą ir atvykęs į Mediną, Ka’bas pasirodė pranašo akivaizdoje. Pranašas (s.a.v.) jį asmeniškai nepažinojo. Ka’bas gudriai pasinaudojo šia situacija. Atsiklaupęs prieš Pranašą ir paimdamas jo palaimintą ranką, jis gudriai pasiūlė:
„Ka’bas ibn Zuhairas atgailauja ir nori ateiti pas jus, kad priimtų islamą. Jei aš jį atvesiu, ar suteiksite jam saugumą ir priimsite jo atgailą bei atsivertimą į islamą?”
Jei Ka’bas nustotų savo eilėraščiais skaudinti musulmonus ir atgailautų, priimdamas islamą, tai reikštų, kad tarp jo ir Visagalio Pranašo nebėra jokių nesutarimų. Iš tiesų, Šventasis Pranašas šį pasiūlymą…
„Taip!..”
atsakydamas jis išreiškė šią savo nuomonę.
Išgirdęs šį atsakymą, Ka’bo dvasinis pasaulis staiga nušvito, ir jis, neatitraukdamas rankos nuo pranašo rankos, ištarė šahadą (tikėjimo liudijimą):
„Liudiju, kad nėra kito dievo, tik Alahas! Ir dar liudiju, kad Mahometas yra Alaho pranašas.“
Po trumpo nuostabos momento, kurį patyrė Pranašas (s.a.v.) ir jį supantys Sahabiai, Pranašas (s.a.v.) tarė:
„Kas tu esi?”
paklausė jis.
Ka’bas,
„Aš esu Ka’bas bin Zuhairas, o, Alacho Pasiuntiny.“
atsakė jis.
Tuo metu vienas iš pranašo bendražygių atsistojo ir prabilo.
„O, Alacho pasiuntiny! Leisk man nukirsti šio Alacho priešo galvą!“
pasakė.
Mūsų Pranašas (tebūna jam ramybė),
„Palikite jį! Jis jau atgailavo dėl savo praeities ir grįžo pas Dievą.“
4 įsakė.
Ka’bas, užkariautas dvasiniu islamo kalaviju, tą pačią akimirką tapo šedevru arabų literatūroje.
„Banet Süâdü“
jis paskyrė savo odę pranašui Mahometui.
„Lyg Suad’o išsiskyrimo būtų negana, tarpininkai tarp abiejų pusių man pasakė:”
„O, Abu Sulmos sūnau! Laikyk save jau mirusiu.“
jie taip sakė.
Kiekvienas draugas, į kurį kreipiausi, pasitikėdamas juo, man atsakė:
„Negaliu tavęs užliūliuoti ir paguosti, pats turi pasirūpinti savimi.“
pasakė.
Aš taip pat,
„Pasitraukite iš kelio.”
sakiau. Viskas, ką nusprendė Rahmanas, be abejo, įvyks.
Kad ir koks ilgas būtų žmogaus laimingas gyvenimas, vieną dieną jį vis tiek nešios karstas.
Sužinojau, kad pranašas ketina mane nužudyti.
Didžiausia viltis yra gauti atleidimą prie Pranašo.
Atsiprašydamas priėjau prie Dievo pasiuntinio.
Atsiprašymas visada priimtinas pranašo akivaizdoje.
Pasielk su manimi gailestingai ir švelniai!
Tegul Dievas, kuris tau dovanojo Koraną – knygą, pilną pamokymų ir nurodymų, padidina tavo tikėjimą ir atveda tave į teisingą kelią!
Nekaltink manęs dėl mano konkurentų skleidžiamų gandų!
Nors apie mane sklando daug gandų, aš nesu toks jau didelis kaltininkas.
Aš dabar esu tokioje padėtyje, kad jeigu dramblys matytų ir girdėtų tai, ką aš čia matau ir girdžiu, jis tikrai drebėtų.
Čia mane gali išgelbėti tik absoliutus Dievo leidimas ir pranašo atleidimas.
Aš, be jokių prieštaravimų Šventajam Pranašui, tiesiu savo dešinę ranką jo teisingai rankai.
Dabar žodis priklauso jam.
Nėra abejonių, kad Pranašas yra šviesa, rodanti teisingą kelią, ir vienas iš Dievo ištrauktų, aštrių ir tiesių kalavijų, skirtų sunaikinti blogį…”
5
Ka’bas tęsė savo odę, kalbėdamas apie pranašo Mahometo ir musulmonų didvyriškumą ir narsumą.
Kaside yra vienas posmas, kuriuo ypač džiaugėsi Šventasis Pranašas. Tas posmas yra…
„Tadž Beitas”
buvo štai kas:
„Nėra abejonės, kad Pranašas yra šviesa, rodanti teisingą kelią, ir vienas iš Dievo ištrauktų, aštrių ir tiesių kalavijų, skirtų sunaikinti blogį.“
Išgirdęs šį posmą, pranašas Mahometas, tuo metu vilkėjęs…
palaimintą apsiaustą [mantiją]
išėmė ir padovanojo šiam didžiam poetui
išreiškė pasitenkinimą, taip pat sveikinimus ir pagyrimus.
Nuo šiol
„Banet Süâdü“
pavadinimu „kasida“
„Burdos oda“
pradėtas vadinti.
Ka’bas ibn Zuhayras visada ir visur didžiuodavosi šia pranašo Muhammado dovana. Jis ją saugojo iki pat savo gyvenimo pabaigos.
Kartą Muavija norėjo jį nusipirkti už dešimt tūkstančių dirhamų.
Ka’bas,
„Niekam neleisiu manęs aplenkti, kai kalbama apie apsiaustą, kurį nešiojo Pranašas.“
Jis atsakė: „Šeši“.
Tačiau Muavija savo norą įgyvendino po Ka’bo mirties. Jis nusiuntė jo paveldėtojams dvidešimt tūkstančių dirhamų ir iš jų įsigijo šią palaimintą Pranašo mantiją.7
Vėliau ši palaiminta mantija perėjo iš Umajadų Abasidams, o iš jų – Osmanams, valdant Javuzui Sultanui Selimui.8
Šiandien, šis palaimintas pranašo Mahometo apsiaustas
„Šventosios relikvijos”
tarp Topkapi rūmų
„Hırka-i Saadet“
yra saugomas jo bute.9
„Hırka-i Saadet,
Jis yra 1,24 metro ilgio, plačiomis rankovėmis ir pagamintas iš juodos vilnonės medžiagos. Vidus išklotas šiurkščia, kreminės spalvos vilnone medžiaga. Priekyje, dešinėje pusėje, trūksta 0,23 x 0,30 dydžio dalies. Dešinėje rankovėje taip pat yra trūkumų. Vietomis apgadintas.”
„Hırka-i Saadet”
, suvyniotas į kelis ryšulius, jis yra auksinėje dėžutėje su dvigubu dangteliu, atidaromu iš viršaus, kurios matmenys yra (0,57 x 0,45 x 0,21).* Ant jos yra ilgas įrašas, liudijantis, kad ją pagamino sultonas Azizas ir kad joje yra prašymas dėl užtarimo.”
„Ši dėžė taip pat yra dideliame auksiniame skrynioje, kurioje laikomos kraitinės prekės. Ją pagamino sultonas Aziz ir ant jos yra <
„Nėra dievo, tik Alahas. Ir mes tave siuntėme tik kaip gailestingumą pasauliams. Nėra dievo, tik Alahas, Valdovas, Kūrėjas, Aiškinantis, Muhamedas – Alaho pasiuntinys, ištikimas pažadų vykdytojas, patikimas.“
yra išgraviruotas. Jo keturios kojos taip pat yra padengtos auksu.”
10
Buvęs Topkapi rūmų muziejaus direktorius Tahsinas Özas vėliau savo knygoje rašė:
„Sultono valdymo laikais, penkioliktąją Ramadano dieną, valdovas atvykdavo į Topkapi rūmus. Hırka-i Saadet (pranašo apsiaustas) būdavo atidaromas ypatingos ceremonijos metu, ir jį lankydavo valstybės pareigūnai ir rūmų tarnautojai, o pats valdovas būdavo prie jo galvūgalio; jiems būdavo dovanojamos skraistės. Vėliau jį lankydavo ir rūmų moterys.“
„Šventosios Mantijos vyriausiasis saugotojas yra valdovas, o jo nesant, ši pareiga tenka Tülbent Ağa. Šventosios Mantijos tarnautojų organizacija tęsė savo veiklą pagal tą pačią tradiciją iki Topkapi rūmų pavertimo muziejumi (1924 m. balandžio 3 d.).”
11
Išnaša:
1. Insanu’l-Uyun, 3:238
2. Ibn Kesir, Sira, 3:705; Mevahibü’l-Ledünniye, 1:221.
3. Sura, 4:144; Ibn Kesir, 3:699.
4. Sīra, 4:146-147; Ibn Kesīr, Sīra, 3:700-705; Ujun al-Asar, 2:209-212.
5. Sīra, 4:147-156; Ibn Kesīr, Sīra, 3:701-705; Ujun al-Asar, 2:209-212.
6. Mevahibü’l-Ledünniye, 2:222; İnsanü’l-Uyûn, 3:240.
7. Mevahibü’l-Ledünniye, 2:222; İnsanü’l-Uyûn, 3:240.
8. İ. Hami Danişmend, paaiškinantis Osmanų istorijos chronologinis sąrašas, 2:43.
9. Tahsin Öz, Hırkâ-i Saadet Dairesi ve Emânât-ı Mukaddese, p. 23.
* Hırka-i Saâdetin (tai yra, Pranašo apsiaustas)
Šioje kolekcijoje taip pat yra auksinis relikvijorius, kurį pagamino sultonas Muradas. Jis yra nepaprastai vertingas meno kūrinys, be to, inkrustuotas smaragdais. Tačiau, kai sultonas Azizas pagamino naują relikvijorių, senasis liko tuščias ir dabar eksponuojamas trečiojoje šios iždinės salėje. (Tahsin Öz, Age, s. 23. Išnaša: 10)
10. Tahsin Öz, Hırkâ-i Saadet Dairesi ve Emânât-ı Mukaddese, p. 23-24
11. Tahsin Öz, Hırkâ-i Saadet Dairesi ve Emânât-ı Mukaddese, p. 24.
Su pagarba ir maldomis…
Islamas klausimais ir atsakymais
