Mūsų brangus broli,
Abu Lehebas nedalyvavo Badr’o mūšyje ir liko Mekoje, o jo vietą užėmė Asi bin Hišamas.
Kai Kureišių armija patyrė didelį pralaimėjimą prieš Islamo armiją ir grįžo į Meką, Abu Lehebas pasikvietė Abu Sufjaną bin Harisą ir tarė:
„O, mano brolio sūnau, papasakok man, kaip sekasi žmonėms?“
pasakė.
Abu Sufjanas ibn Harisas,
„Iš tiesų” / „Tikrai” / „Priesaikinu”
jis tarė: „Kai susidūrėme su ta minia, buvome sutriuškinti. Jie kai kuriuos iš mūsų nužudė, o kai kuriuos paėmė į nelaisvę. Tačiau aš nekaltinu ir nesmerkiu žmonių. Juk susidūrėme su raitelių būriu, jojančiu ant baltų žirgų, su baltais veidais, ir jiems pasipriešinti buvo neįmanoma!“
Tuo metu ten taip pat buvo Hz. Abbaso žmona Umm Fadl ir jo vergas Abu Rafi’. Abu Rafi’,
„Iš tiesų, tie raiteliai, kuriuos tu matei, buvo angelai.“
Tai išgirdęs, Abu Lehebas įniršo ir trenkė jam stiprų smūgį į veidą. Tada užpuolė jį ir ėmė mušti.
Ummu Fadl susijaudino.
„Tu muši vargšą vergą, nes jo šeimininko čia nėra.”
ir su palapinės stulpu perskėlė Abu Lehebo galvą.
Abu Lehebas atsikėlė ir nuėjo, pažemintas ir sugniuždytas.
Netrukus po to jis sunkiai susirgo nuo Bedro mūšio pralaimėjimo sielvarto ir liūdesio. Po savaitės jis mirė, kad atsakytų už savo žiaurią priešiškumą pranašui ir musulmonams.
Jo sūnūs laikė jo lavoną dvi ar tris dienas. Jo namuose lavonas pradėjo pūti. Niekas nenorėjo prie jo artintis, nes bijojo užsikrėsti jo liga.
Vienas iš Kureišių vieną dieną pasakė savo sūnums:
„Gėda jums, ar jums gėda aplankyti savo tėvą, kai jis namuose smirda?”
paklausė jis.
Jie,
„Mes bijome jo ligos.”
tarė vyras,
„Gerai, leiskite man jums padėti.”
Jis pasakė, kad jie nuėjo kartu. Bet prie jo nebuvo galima prieiti. Jo nei nuplovė, nei palietė. Tik iš tolo apšlakstė vandeniu. Tada jį nuvilko ir palaidojo kažkur aukštai Mekos apylinkėse. Užkasė jį akmenimis.1
1. Tabakât, 4/74; Taberi, 2/288.
Su pagarba ir maldomis…
Islamas klausimais ir atsakymais
