Mūsų brangus broli,
Tabiinų laikais,
Visame islamo pasaulyje buvo daug mokslininkų ir hadisų žinovų.
Daugelis jų buvo aukščiausio lygio teologai ir niekada vieni kitų nekopijuodavo. Jie priimdavo visus klausimus, dėl kurių susitarė pranašo draugai (Sahabe-i Kiram).
Visos pokalbiai, vykę Tabīnų laikais, buvo vaisingi ir palaiminti dėl pranašystės šviesos artumo. Tų pokalbių dalyvių tikėjimas buvo tvirtesnis už kalnus, stipresnis už plieną. Jų sąžinė buvo tyra, o protas – aiškus. Kaip ir mūsų gerbiami Sahabai, jie sekė tuo pačiu keliu, išgaudami Islamo religijos išorinę ir vidinę esmę iš pranašystės saulės.
Tačiau ginčytinose tarpusavio bylose jie rinkdavosi tą nuomonę ir požiūrį, kurį laikydavo stipresniu ir labiau atitinkančiu jų pačių ijtihadą (teisės aiškinimą). Ijtihado mokslas, kurio pagrindai buvo padėti dar pranašo draugų (sahabų) laikais, pasiekė savo viršūnę tabiinų (pranašo draugų mokinių) epochoje ir tapo savarankiška mokslo šaka.
Tas laikotarpis, dėka mudžtehidų, iš tiesų tapo mokslo ir išminties amžiumi. To meto išminties žinovai visą savo energiją skyrė mokslo ir žinių pažangai ir tobulėjimui, ypač ijtihadui (teisės interpretacijai). Mat jų nuomone, aukščiausias tikslas buvo išvesti ir išgauti iš Korano ir hadisų detalius klausimus, kad būtų galima išspręsti žmonių religines problemas.
Tuo metu gyvenę ulema buvo tikrieji pranašo (s.a.v.) įpėdiniai. Jie pasirinko dorybę, o ne pasaulietiškus turtus, valdžią, šlovę ir prabangą. Šie asmenys nesiekė pasaulietiškos šlovės ir garbės, bet šlovė ir garbė juos lydėjo. Ištyrus šių palaimintų žmonių gyvenimus, paaiškėja, kad jie atėjo į šį pasaulį ne malonumams ir prabangai, o tik dorybei ir išminties siekimui.
Dorybė,
Tai yra aukščiausia savybė, kurią sudaro mokslo ir pamaldumo derinys.
Jo esmė ir pagrindas yra Dievo valia, kurios negalima pasiekti jokiomis materialinėmis ar dvasinėmis priemonėmis, netgi per rojų. Taip, dorybės jausmas yra daug aukštesnis už pasaulietinius ir geidulingus malonumus. Kas nepatyrė, tas nežino, kas nepatyrė malonumo, tas nesupranta.
Islamo istorija mums rodo, kad,
Po šlovingiausio ir vaisingiausio mokslo ir išminties laikotarpio, kuris buvo pranašo Mahometo epocha, sekė tabiinų ir tebe-i tabiinų epocha.
Tuo metu visi musulmonai jautė gilią pagarbą ir nuoširdžią meilę religijai. Tikėjimas ir Koranas ne tik valdė jų širdis ir sąžinę, bet ir atsispindėjo visoje jų veikloje su visu savo didingumu. Didžioji dauguma žmonių labiau nei bet ką kitą vertino mokslo susirinkimus. Jie mokėsi iš ten vykstančių įvykių ir pokalbių. Tame amžiuje visų mokslininkų gabumai ir sugebėjimai buvo visiškai nukreipti į ijtihadą (teisės interpretaciją), ir per trumpą laiką tūkstančiai mokslininkų pasiekė labai aukštų pozicijų ijtihado srityje.
Imamas Azamas, Imamas Šafijus, Imamas Malikas, Imamas Achmedas.
Tokie genijai, šviesūs protai, kaip jie, yra šio laikotarpio mokslo ir išminties šviesuliai. Jie yra artimiausi pranašystės saulės paveldėtojai. Šių asmenų išskirtinumą, lyginant su vėlesnių amžių mokslininkais, didžiąja dalimi lemia šis artumas. Todėl nė vienas vėlesnis teologas negalėjo jiems prilygti. Žvelgiant į tą epochą su išminties akimis, matyti, kad didieji mudžtehidai visada buvo užsiėmę išminties ir pažinimo aukštinimu. Jie rado aukščiausią gyvenimo malonumą ir džiaugsmą šioje veikloje.
Su pagarba ir maldomis…
Islamas klausimais ir atsakymais
