Mūsų brangus broli,
Islamo amžinoji šviesa toliau slapta gaubė sielas ir užkariavo širdis.
Pirmieji musulmonai su visu nuoširdumu stengėsi mokytis ir gyventi pagal Dievo valią, vadovaujami pranašo Mahometo.
Pranašas dar nebuvo viešai paskelbęs savo pranašystės, tačiau jau buvo žinių apie lauktojo Paskutiniojo Pranašo pasirodymą, atkeliavusių iš daugelio vietų už Mekos ribų. Vienas iš tų, kurie tai girdėjo, buvo iš Gifar genties…
Abu Zarr
buvo.
Abu Zarr,
Jis buvo vienas iš iškiliausių arabų poetų, kuris dar Džahiliyyos laikais nekentė stabų garbinimo ir daugelį metų ieškojo tiesos ir teisybės. Išgirdęs žinią, jis, norėdamas sužinoti, ar tas, kurio ieškojo, yra tas, kuris šviečia Mekos horizontuose, paprašė savo brolio Uneiso, kuris taip pat buvo puikus poetas, netgi geresnis už jį patį,
„Eik pas tą, kuris, kaip sakoma, pasirodė Mekoje. Pasikalbėk su juo ir pranešk man, ką sužinojai.“
ir taip jį išsiuntė į Meką.
Unays, gavęs tokį nurodymą iš savo brolio, atvyko į Meką, susitiko ir pasikalbėjo su Pranašu (s.a.v.) ir grįžo atgal. Abu Zarr,
„Kokias naujienas atnešei? Ką apie jį kalba žmonės?”
paklausė Üneys.
„Tas, kurį aš mačiau, ragina žmones daryti gera, vengti blogio ir skleisti gerą moralę“, – pasakė jis ir tęsė:
„Žmonės,
„Jis yra poetas, pranašas, burtininkas.“
sako jis. Bet aš girdėjau pranašų žodžius. Jo žodžiai visiškai nesutampa su pranašų žodžiais. Aš palyginau jo žodžius su visų rūšių poetų eilėraščiais. Neradau jokių panašumų. Jo žodžiai – tai kažkas visiškai kito, ne poezija. Nuo šiol niekam nepritiks vadinti jį poetu.
Trumpai tariant, prisiekiu, kad Mahometas (s.a.v.) yra ištikimas. O tie, kurie jį kaltina įvairiais dalykais, yra melagiai, patys didžiausi melagiai.
1
Abu Zarras savo broliui pasakė:
„Tu“, tarė jis, „manęs pernelyg nenuraminai. Bet vis tiek turiu nueiti ir pamatyti jį pats.“
Uneisas jį įspėjo:
„Eik, bet saugokis Mekos gyventojų. Jie susibūrė į priešišką frontą prieš Mahometą.“
Tada Abu Zarras, pasiėmęs lazdą, vandens ąsotį ir maisto atsargas, leidosi į kelionę. Per dykumas jis atvyko į Meką ir nuvyko tiesiai prie Kaabos. Jis ieškojo Pranašo, bet jo neatpažino ir nerado. Jis nedrįso ir nenorėjo nieko klausti. Kaip ir sakė jo brolis, Mekoje vyko arši kova tarp musulmonų ir politeistų, o musulmonai išgyveno labai sunkų laikotarpį.
Jis neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik pasilikti Masjid al-Haram. Taip ir padarė. O alkį malšino gerdamas Zemzem vandenį.
Kartą Hz. Ali pamatė jį susigūžusį viename iš Mescid-i Haram kampų. Eidamas pro šalį, jis sau tarė:
„Manau, šis vyras atvyko iš toli.”
taip kalbėjo Abu Zarras,
„Taip, aš atvykau iš toli.”
pasakė.
Ali ibn Abi Talib,
„Eime, einame namo.”
ir paėmė jį pas save į namus. Kadangi abu elgėsi atsargiai ir apdairiai, tą naktį praleido vienas kitam nieko neatskleisdami.
Rytą Abu Zarras vėl nuėjo į Haramą, norėdamas surasti pranašą. Tačiau ir vėl niekas jam nieko apie jį nepasakė. Jis vėl sėdėjo tame pačiame kampe, beviltiškai laukdamas, kai prie jo priėjo Ali ir tarė pats sau:
„Argi dar neatėjo laikas sužinoti, kur šis vyrukas ketina eiti?”
tarė jis. Tai išgirdęs Abu Zarras;
„Ne.”
pasakė.
Tada Hazrat Ali, taip pat,
„Gerai, tada eikime pas mus.“
ir paėmė jį ir nuvedė į savo namus. Šį kartą jie atsivėrė vienas kitam. Pirmiausia Hz. Ali,
„Iš kur ir kodėl tu čia atvyksti?”
paklausė jis.
Abu Zarr,
„Jei pažadėsi, kad tai pasiliks tarp mūsų, aš tau papasakosiu.”
tarė. Hz. Ali,
„Galite būti tikri.”
kai jis atsakė, Abu Zarras atskleidė savo tikrąjį tikslą:„Aš esu iš Gifarų genties. Išgirdau žinią, kad čia pasirodė pranašas. Atvykau, kad jį pats pamatytų ir su juo pasikalbėčiau.“
Supratęs jo nuoširdų ketinimą, Hazrat Ali,
„Tu pasielgei protingai, šitaip elgdamasis tu atradai tiesą.”
pasakęs, kad ”
Aš dabar einu pas Pranašą. Tu sek paskui mane. Eik ten, kur aš eisiu. Jei pamatysiu ką nors, ko bijau, kad tau pakenks, apsimesiu, kad taisau savo sandalą, ir pasisuksiu prie sienos. Tada tu manęs nelauk, eik toliau.
Išėjo iš namų. Hz. Ali ėjo priekyje, o Abu Zerr jį sekė iš paskos. Nieko neįprasto nepatyrę, jie atvyko pas pranašą.
Abu Zarr,
„Tebūnie tau ramybė, o Alacho pasiuntiny.“
sakė. Tokį sveikinimą pirmasis islamo pasaulyje ištarė Abu Zarras.Pasiuntinys (pranašas)
„Tebūnie ir ant tavęs Dievo malonė.“
pasakęs,
„Kas tu esi?”
paklausė jis.Abu Zarr,
„Aš esu iš Gifarų genties“, – atsakė jis.
„Kiek laiko tu čia esi?”
„Aš čia esu jau tris dienas ir tris naktis.”
„Kas tave maitina?”
„Vienintelis mano maistas buvo Zemzem vanduo. Netgi priaugau svorio. Niekada nejaučiau nei alkio, nei troškulio.”
Tada pranašas Mahometas (Muhammedas),
„Zemzem vanduo yra palaimintas, sotus maistas.“
pasakė.
Tada Abu Zarras,
„O, Alacho pranaše, papasakok man apie islamą.“
Jis pasakė. Kai pranašas Mahometas jiems papasakojo apie islamą, jie iškart ištarė šahadą ir tapo musulmonais.2
Jis paskelbė apie savo atsivertimą į islamą.
Štai kokį patarimą davė pranašas Mahometas Abu Zarr’ui, kuris priėmė islamą ir tapo musulmonu, ir kuris niekada nepamiršo atsargumo ir apdairumo:
„O Abu Zare, kol kas laikyk tai paslaptyje! Ir grįžk į savo kraštą! Kai išgirsi, kad mes tai atskleidėme, tada ateik!“
Šventasis Abu Zarras, tapęs ekstazės ir jaudulio šaltiniu,
„O, Alacho pasiuntiny, prisiekiu tuo, kuris tave atsiuntė kaip tikrąjį pranašą, kad aš tai viešai paskelbsiu tarp pagonių.“
pasakė.Tada jis atsistojo ir tiesiai nubėgo į Kaabą ir drąsiai prabilo prieš pagonis:
„O, Kureišų bendruomenė! Aš liudiju, kad nėra kito dievo, tik Alahas, ir kad Mahometas yra Jo pranašas!“
sušuko jis.
Šis drąsus šūksnis supykdė pagonis. Jie visi vienu metu užpuolė jį ir mušė tol, kol jis nualpo. Jei nebūtų atvykęs Abbasas, kuris tuo metu dar nebuvo priėmęs islamo, ir nebūtų pasakęs, kad jis priklauso Gifarų genčiai, kuri kontroliavo prekybos kelią į Šamą, jie būtų jį nužudę!
Tačiau šie smūgiai nesugniuždė Abu Zaro, kurį drąsino ir jaudino tikėjimas. Antrą dieną jis vėl, toje pačioje vietoje, drąsiai šaukė apie Dievo vienybę ir egzistavimą, bei apie tai, kad pranašas Mahometas yra Jo tikrasis pranašas. Jis vėl patyrė sunkius pagonių smūgius. Vėl įsikišo Abbas ir…
„Gėda jums! Ar norite nužudyti ką nors iš Gifarų genties? Ar nežinote, kad jie gyvena jūsų prekybos keliuose ir jūsų keliuose?“
taip jį išgelbėjo nuo negailestingų smūgių, kuriuos jam suduodavo pagonys.3
Po šio įvykio Abu Zarras grįžo į savo gimtinę, kad pakviestų savo gentį ir klaną prie tikrojo tikėjimo. Jis ten pasiliko iki šeštųjų hidžros metų. Dėl šios priežasties jis negalėjo dalyvauti Bedro, Uhudo ir Chandaqo mūšiuose. Tačiau po to jis neatsiskyrė nuo pranašo Mahometo ir dalyvavo visuose vėlesniuose mūšiuose.
Išnašos:
1. Ibn Sa’d, Tabakāt, 4/224; Muslim, 7/153-154.
2. Ibn Sa’d, Tabakât: 4/224-225; Muslim: 7/153-154.
3. Ibn Sa’d, Tabakât: 4/255.
Su pagarba ir maldomis…
Islamas klausimais ir atsakymais
