Mūsų brangus broli,
1. AR YRA MALDA, KURIĄ REIKIA SKAITYTI GIMDYMO METU?
Gimimas,
Tai gali būti gyvybei pavojinga operacija, priklausomai nuo aplinkybių. Toks rimtas įvykis, žinoma, negali būti išspręstas vien tik malda. Pirmiausia imamasi materialinių priemonių, t. y. kreipiamasi į reikiamą akušerę, gydytoją, užtikrinama priežiūra ir apžiūra; tik po to ateina laikas dvasinėms priemonėms, t. y. maldai.
Kaip tik gydytojas nėra vienintelis būdas pasiekti visišką išgyjimą, taip ir vien tik malda negarantuoja visiško pasveikimo.
Juk abu dalykus mums liepia mūsų Viešpats, ir mūsų religija reikalauja tiek materialinių, tiek dvasinių priemonių. Tas, kuris atlieka vieną, o kitą apleidžia, be abejo, atlieka pusę darbo. Pasiekiamas tik toks pat sėkmės lygis, kaip ir paukščio, skrendančio su vienu sparnu.
Po materialinių priemonių, kurių reikia imtis, dvasines priemones, t. y. maldą, kurią reikia perskaityti, mūsų Viešpats (asm) rekomendavo taip:
„Norint, kad gimdyvė būtų sveika ir lengvai pagimdytų, iš pradžių skaitomas Ajat al-Kursi, po to – Felak ir Nas suros. Po to skaitomas šis ajetas:“
„Jūsų Viešpats yra Dievas, kuris sukūrė dangus ir žemę per šešias dienas, o paskui įsitvirtino soste. Jis apgaubia naktį diena, kuri ją skuba pasivyti. Saulė, mėnulis ir žvaigždės yra paklusnios Jo įsakymui. Argi ne Jis yra Kūrėjas ir Valdovas? Šlovė Dievui, pasaulių Viešpačiui!“
„Iš tiesų, jūsų Viešpats yra Dievas, kuris sukūrė dangus ir žemę per šešias dienas, o paskui įsitvirtino soste. Jis apgaubia naktį diena, kuri ją be paliovos seka; Jis sukūrė saulę, mėnulį ir žvaigždes, paklusnias Jo įsakymui. Iš tiesų, kūrimas ir valdymas priklauso tik Jam. Šlovė Dievui, pasaulių Viešpačiui!“
(Al-A’raf, 7/54)
Pranašas (s.a.v.) skaitė šią maldą savo dukters Fatimos (r.a.) gimdymo metu, o rezultatas buvo džiuginantis – ramus ir sveikas gimdymas. Šventoji karta, Hasanas ir Huseinas (r.a.), atėjo į pasaulį su tokiomis maldomis.
Gavus žinią apie sveiką kūdikio gimimą, padėkoti Dievui, padėti vargšams kaimynystėje – tai tinkamas dosnumas. O gerti alkoholį, girdyti kitus, lošti azartinius žaidimus, rengti amoralines pramogas – tai neišmanymas, reiškiantis nedėkingumą už gautą palaiminimą.
2. AR REIKIA SKAITYTI AZANĄ IR KAMETĄ VAIKO AUSYJE?
Pasakoja Hazratas Abu Rafi:
„Mačiau, kaip pranašas Mahometas (s.a.v.) sušuko azaną į ausį Hasanui (r.a.), kai jis gimė.“
(Abu Dawud, Adab, 107; Tirmidhi, Adahi, 16; Ahmad b. Hanbal, VI/9, 291).
Pranašo Mahometo (s.a.v.) gimusio vaiko
į dešinę ausį sušaukti adhaną (kvietimą maldai), o į kairę – kametą (pradžios maldą)
Taip pat yra pasakojimų, kad jis tai rekomendavo.
(žr. Gazalî, Ihya, II/55; Zeynu’l-Irakî, Tahricu Ahadisi’l-İhya, kartu su Ihya).
Kai tik vaikas gimsta, kviečiamas asmuo, turintis religinių žinių, ir jam atiduodamas kūdikis. Į dešinę ausį jam skaitomas azanas, o į kairę – kametas. Po to jis turi sukalbėti šią maldą:
„O, Dieve, padaryk šį kūdikį gražiu medeliu, išaugusiu islamo sodelyje, ir padaryk jį amžinu ir tvirtu islamo gyvenime.“
Šiuo metu tėvai, prižiūrintys savo vaiką, skaito šią maldą, kurią skaitė Ibrahimo (alaihis-salam) tėvai, prižiūrėdami savo sūnus Ismailą ir Ishaką:
„Šlovė Alachui, kuris man senatvėje padovanojo Ismailą ir Isaką. Iš tiesų, mano Viešpats išklauso maldas.“
„Šlovinu ir dėkoju Dievui, kuris man suteikė šį vaiką…“
(Ibrahimas, 24/39)
3. PIRMASIS MAISTAS, KURIUO REIKIA PAMAIŠINTI VAIKĄ (TAHNIK):
Naujagimiui į burną įdėti ir ant lūpų patepti ką nors saldaus, kramtant, yra Sunna. Tai atlikti dorybingam asmeniui yra mandub (pageidautina). Tai galima padaryti su saldžiomis medžiagomis, tokiomis kaip razinos ir cukrus, bet geriausia ir labiau pageidautina tai daryti su datulėmis.
Mūsų motina, A’iša, tebūnie jai Alaho palaima, sako:
„Naujagimius atnešdavo pas Pranašą – tebūna jam Dievo palaima ir ramybė. Jis melsdavosi už juos, kad jiems sektųsi, ir į jų burnytes įlašindavo datulių sulčių, kurias pats suminkštindavo savo burnoje.“
(Muslimas: 2147)
Kaip matome, pranašas Mahometas (s.a.v.) atkreipia dėmesį į pirmąjį maistą, patenkantį į naujagimio skrandį, ir nori, kad tai būtų ne kas kita, o motinos pienas. Iš tiesų, įvairūs pasakojimai rodo, kad šį rūpestį jis rodė ne tik savo anūkams, bet ir taikė jį kaip principą visiems musulmonų vaikams.
4. VAIKO PLAUKŲ NUKIRPIMAS IR SIDABRO IŠDALINIMAS LYGIU SVORIU:
Pranašas (s.a.v.) pasakė:
„Kiekvienas vaikas yra įkaitas už akika auką. Ši auka aukojama septintą dieną po jo gimimo jo vardu. (Tą dieną) taip pat nuskutami jo plaukai ir vaikui suteikiamas vardas.“
[Abu Dawud, Edahi 21, (2837, 2838); Tirmizi, Edahi 23, (1572); Nesai, Akika 5, (7, 166)]
Pranašas (s.a.v.) paaukojo avį kaip akika (aukojimo auka) už Hasaną (r.a.) ir pasakė:
„O, Fatima!“ – tarė jis. – „Nuskusk vaiko galvą ir atiduok sidabro tiek, kiek sveria jo plaukai!“ Po šio įsakymo mes pasvėrėme plaukus; jų svoris buvo vienas dirhamas arba panašiai.
[Tirmizi, Edahi 20, (1519)]
Pasak Caferio ibn Muhammado, kuris tai perdavė iš savo tėvo, o šis – iš Fatimos (r.a.), Fatima (r.a.) pasvėrė Hasano, Huseino, Zeinabės ir Umm Kulsum (r.a.) plaukus ir atitinkamai paaukojo sidabro.
[Muvatta, Akika 2, (2, 501)]
Sunna yra plaukų nukirpimas. Tačiau galima atiduoti labdarą, atitinkančią plaukų svorį, ir nenukerpant plaukų, ir tai taip pat bus atlyginta. Visapusiškai sunnai atitinka plaukų nukirpimas ir labdaros atidavimas, atitinkantis jų svorį.
5. AR TAIKOMA AUKOJIMO RITUALAS GIMDYMO METU? KOKS YRA VAIKO APIPJAUSTYMO AMŽIUS?
Priešislaminiame laikotarpyje, kai žmonėms pranešdavo apie gimusius mergaites, jie liūdėdavo ir nusivildavo; o kai pranešdavo apie gimusius berniukus, jie džiūgaudavo ir aukodavo gyvūnus. Aukojamų gyvūnų kraują jie tepdavo ant vaiko veido ir galvos, tęsdami šį paprotį.
Atsiradus islamui, pranašas Mahometas (s.a.v.) šias tradicijas sutvarkė. Jis panaikino blogąsias ir patobulino bei tęsė gerąsias.
Iš tiesų, Pranašas (s.a.v.), išplėtė pagonių laikų paprotį aukoti tik berniukus, įtraukdamas į jį ir mergaites,
(Abu Dawud, Edahi 21; Tirmizi, Edahi 17; Nesai, Akika 3)
Jis patarė, kad jie turėtų patepti vaiko galvą maloniais kvapais, tokiais kaip muskusas ir šafranas, o ne krauju.
Todėl musulmonai, kai jiems gimsta vaikas, išreiškia padėką ir šlovina Dievą, jei nori, aukoja gyvūną; jie maloniai bendrauja su šeima ir draugais, rengia skanias puotas. Tai nesvarbu, ar gimsta berniukas, ar mergaitė. Tik džiaugtis berniuko gimimu ir rodyti liūdesį ar nepasitenkinimą mergaitės gimimu – tai nebūtų islamiška nuostata. Tai būtų tik pagoniškosios epochos žmonėms būdingas mąstymas.
Be to, niekada negali žinoti, kuris iš vaikų bus geresnis ir ištikimesnis. Kartais atrodo, kad sūnus bus naudingas, bet jis gali pasirodyti visiškai nenaudėlis; senatvėje tėvai gali rasti prieglobstį ir pagalbą dukroje.
Teisės mokslų knygose
(Akika, Nesika)
Šios vaikų aukojimo dienos, vadinamos [vardu], tiksli data nenustatyta. Kartais vaikas paaukojimas septintą dieną po gimimo, kartais šis terminas pratęsiamas iki septynerių metų.
Priešingai nei kitos mokyklos, kurios teigia, kad akika auka yra sunna (pranašo tradicija),
Pagal Hanafių mokyklą,
Tai leidžiama. Kas turi galimybių, tas aukoja, kas neturi – ne. Nei tas, kas aukoja, nei tas, kas ne, nebus už tai teisiamas ir nepatirs jokios dvasinės žalos.
Yra tokių, kurie sako, kad šios aukos kaulai neturi būti laužomi, ir tokių, kurie pataria juos laužyti. Manoma, kad kaulų laužymas gali būti pageidautinas, kad vaikas būtų kuklus. Abu variantai yra leistini, tai priklauso nuo ketinimo.
Paaukojus gyvūną, jo mėsa turi būti padalyta draugams, artimiesiems, ypač vargšams, ir turi sukelti tam tikrą džiaugsmą.
Taip pat, siekiant užtikrinti, kad vaikas gyventų islamišką ir sveiką gyvenimą, teikiama speciali pagalba aplinkiniams vargstantiesiems.
Išmaldą reikia duoti.
Šios labdaros dydį nustato labdaros davėjo finansinė padėtis. Tikėtina, kad duota suma turi būti naudinga gavėjui, patenkinti jo poreikius arba leisti jam įsigyti kokį nors daiktą.
Taip darė ir mūsų pranašas (s.a.v.):
„Šios aukos atlygio dėka, prašome, kad vaikas gyventų pagal islamišką supratimą ir būtų apsaugotas nuo nelaimių ir bėdų.“
Yra dar viena pareiga, kuri prasideda nuo gimimo, tai yra
berniuko apipjaustymas
yra.
Nėra nustatyto amžiaus, kada reikėtų atlikti apipjaustymą vaikui.
Tai gali priklausyti nuo aplinkos, vaiko sveikatos ir kūno sudėjimo. Tikriausiai jis neturėtų būti vyresnis nei septyneri metai ir neturėtų artėti prie brendimo. Nes po to prasideda intymumo laikotarpis. Atsiranda draudimai.
Apiepjaustymo ceremonijose neturėtų būti jokių išpuolių ar ekstazių, kurie reikštų maištą prieš Dievą, kuris jiems suteikė vaikus; neturėtų būti daromos jokios nuodėmės ar pažeidžiami draudimai.
Jeigu vaiko gimimo ar apipjaustymo metu yra padaromi kokie nors nuodėmės, atliekami draudžiami veiksmai, pavyzdžiui, girtavimas, lošimas, dalyvavimas mišriose vyrų ir moterų pramogose, tai bent jau rodomas nedėkingumas ir atmetamas palaiminimas.
Tai reiškia būti nedėkingam Dievui, kuris jiems suteikė vaikų ir leido jiems sulaukti šios dienos.
„Tu mums suteikei tokią malonę, padovanodamas mums šiuos vaikus, o mes tau atsilyginame maištu ir nedėkingumu.“
tai reiškia.
Tikintieji neturėtų daryti tokios klaidos, o per sunneto šventes turėtų laikytis tradicijos skaityti mevlidą, vaišinti draugus ir artimuosius, aprengti vargstančius; neturėtų leistis į tokius nedėkingus dalykus kaip gėrimas ar lošimas, ir neturėtų šventės dieną pamiršti padėkoti.
Norėdami gauti daugiau informacijos, spustelėkite čia:
– Kaip vaikams išrinkti vardą ir į ką reikėtų atsižvelgti renkant vardą?
Su pagarba ir maldomis…
Islamas klausimais ir atsakymais
