– Girdėjau, kad vienas beduinas patraukė pranašo palto už nugaros, palikdamas žymę ant jo kaklo. Ar tai tiesa?
– Jei tai tiesa, ką mūsų Pranašas pasakė po to?
Mūsų brangus broli,
Atitinkamas pasakojimas yra toks:
Enesas, radijallahu anh, pasakoja taip:
Aš ėjau kartu su pranašu Mahometu (s.a.v.).
Jis vilkėjo šiurkštų ir storą apsiaustą, pasiūtą iš Nedžrano audinio. Vienas beduinas pasivijo Pranašą ir smarkiai patraukė jo apsiaustą. Pažiūrėjau į apsiausto dalį, kuri siekė kaklą, ir pamačiau beduino…
Dėl stipraus patraukimo megztinio kraštas prigludo prie kaklo.
Vėliau beduinas:
– O, Muhamede! Pasakyk, kad man būtų duota iš tų turtų, kurie priklauso Dievui ir yra tavo rankose.
pasakė.
Pranašas, tebūna jam Dievo palaima ir ramybė, atsisuko į beduiną ir nusišypsojo. Tada jis liepė jam kažką duoti.
(1)
Pranašas (s.a.v.) dažnai rengdavosi paprastai ir kukliai. Tačiau jis palankiai vertino tuos, kurie turėjo galimybę vilkėti gražius drabužius iš geresnių audinių. Jei kas nors susižavėdavo jo drabužiais arba prašydavo jo drabužių, svajodamas juos apsivilkti po jo mirties, jis tuojau pat juos nusiimdavo ir atiduodavo.
Tą dieną pas pranašą (s.a.v.) atėjo beduinas, apsirengęs grubiu ir šiurkščiu audiniu, panašiu į tą, kurį vilkėjo pats pranašas (s.a.v.), ir paprašė iš valstybės iždo, vadinamo beytülmal, jam kažką duoti. Jis elgėsi taip, tarsi priešais jį būtų ne pranašas, o paprastas žmogus, ir greitai nusivilko savo apsiaustą, arba, kai kurių šaltinių teigimu, džubą.
Kitas pasakojimas, leidžiantis manyti, kad šis įvykis kartojosi kelis kartus, teigia, kad dėl šio smarkaus traukimo apsiaustas suplyšo, o jo kraštas liko ant palaimintosios Pranašo kaklo. Bedevinas, nekreipdamas į tai dėmesio, tikriausiai nenorėdamas jaustis skolingas, grubiai tarė:
–
Muhammedai! Pasakyk jiems, kad iš tų turtų, kurie priklauso Dievui ir yra jų rankose, duotų ir man.
sako.
Kadangi joks musulmonas nekreiptųsi į pranašą, tebūnie jam Dievo palaima ir ramybė, tiesiogiai jo vardu, tai suprantama, kad beduinas priklauso tiems, kurių širdys nori būti nuramintos islamu, kitaip tariant, tiems, kurių širdys linksta prie islamo.
Pagal platesnes šio hadiso versijas, įvykis vyko Medinos pranašo mečetėje. Atvyko beduinas su dviem kupranugariais. Parodydamas į juos, jis pasakė:
– Muhammede! Pakrauk šiuos du kupranugarius maistu! Tu man neduodi nei savo turto, nei tėvo turto,
sako.
Tada Pranašas (s.a.v.) tris kartus pakartojo:
– Ne, aš neduodu iš savo turto, saugok mane, Dieve, nuo tokios minties. Bet aš neapkrausiu tavo kupranugarių, kol neatsilyginsi man už kaklo sužeidimą.
prašom.
Beduinas:
– Ne, prisiekiu, aš nekeršysiu.
atsako taip.
Pranašas (s.a.v.) tris kartus pakartoja sąlygą. Tačiau beduinas kiekvieną kartą sako, kad jis neatliks atpildo.
Tai išgirdę, sahabiai pašoko. Pranašas (s.a.v.), bijodamas, kad sahabiai gali užpulti beduiną, jiems tarė:
– Noriu, kad tie, kurie mane girdi, neatsitrauktų nuo savo vietų, kol aš neleisiu, – tarė jis. Ten buvusiam palydovui jis liepė vienam kupranugariui pakrauti miežių, o kitam – datulių. Tada jis liepė savo palydovams išsiskirstyti. (2)
Šis įvykis, mokantis mus apie keršto teisę – teisę asmeniui atkeršyti tam, kas jam pakenkė, tokiu pačiu būdu – atskleidžia vieną iš nuostabių pavyzdžių aukštos moralės, kuria pasižymėjo pranašas Mahometas (s.a.v.).
Net ir nežinodamas daugybės pavyzdžių iš gražiosios pranašo (p.a.s.) moralės, vien tik šio įvykio pagrindu žmogus gali prieiti prie išvados, kad jis iš tiesų buvo pranašas. Atleisti tam, kas su juo elgėsi grubiai, išgelbėti jį iš jo pasekėjų rankų ir dar jam duoti tai, ko jis norėjo, iš tiesų yra didžiulės brandos ir nepakartojamo atleidimo pavyzdys.
Jei beduinas nebūtų taip užsispyręs dėl atpildo, pranašas (s.a.v.) tikriausiai nebūtų jam pakenkęs. Juk beduinas šį grubumą padarė ne tyčia. Grubumas buvo jo prigimtyje. Pranašas (s.a.v.), pasakydamas, kad šis poelgis reikalauja atpildo, pamokė ir beduiną, ir visą savo bendruomenę.
Pagal tai:
– Kantrybė ir tolerancija neišprususiems ir nemandagiems žmonėms yra pranašo moralė.
– Pranašas (s.a.v.) daugybę kartų buvo užgauliojamas grubių ir šiurkščių beduinų, ir kiekvieną kartą jiems atleisdavo.
– Pranašas (s.a.v.) kai kuriems asmenims, siekdamas juos supažindinti su islamu, skirdavo lėšų iš valstybės iždo, pavyzdžiui, iš zekato ar karo grobio pajamų. (3)
Išnašos:
1) Buhari, Humus 19, Libas 18, Edeb 68; Muslim, Zekat 128.
2) žr. Abu Davud, Edeb 1; Nesai, Kasame 22; Ahmed b. Hanbel, Musned, 3/224.
3) žr. Imam Nevevi, Riyazü’s Salihin vertimas ir komentaras.
Su pagarba ir maldomis…
Islamas klausimais ir atsakymais
