– Jono knyga, 59-oji eilutė:
„Argi jūs manote, kad tai, ką Dievas jums davė, yra dalis leistina, o dalis – draudžiama? Sakyk: ar Dievas jums tai leido, ar jūs meluojate Dievui?“
– Kas yra aprašyta šioje eilutėje?
Mūsų brangus broli,
Sakyk: „O ką manote apie tai, ką Allahas jums davė kaip maistą, kurio dalį laikote leistina, o dalį – draudžiama?“ Sakyk: „Ar Allahas jums tai leido, ar meluojate prieš Allahą?“
(Jonas, 10/59)
Išteklius/Pragyvenimo šaltinis
, trumpai tariant
„žmonėms teikiamos gėrybės ir galimybės”
tai reiškia. Kadangi Dievo aprūpinimas yra malonė ir dovana, tai paminėta 59-oje eilutėje,
„maisto atnešimas”
taip buvo išreikšta. Be to, ši frazė galėjo būti panaudota ir dėl to, kad tokie maisto produktai kaip vaisiai, daržovės ir grūdai auga dėl lietaus.
Pasak Tabari, čia kalbama apie nepagrįstas pagoniškų arabų pažiūras ir praktikas, kurių pavyzdys paminėtas Sūroje al-An’am (6/136). Pavyzdžiui, jie atskirdavo dalį savo žemės ūkio produktų ir gyvulių savo stabams, tikėdamiesi jų užtarimo, ir teigdavo, kad juos naudoti sau ar kitiems yra draudžiama, o naudodavo tik apeigoms ir stabų priežiūrai. Taigi, pagrindinė šios eilutės mintis yra ta, kad pagonys savavališkai laikė kai kuriuos maisto produktus draudžiamais. Tačiau iš esmės visi Alacho duoti maisto produktai yra leistini.
(Zamachšarī, II, 194);
Tik Allahas turi teisę nustatyti, kas yra haram (draudžiama). Jei Allahas neleido, kad kažkas būtų laikoma haram, tai pasakyti, kad tai yra haram, yra prieštaravimas 59-ajam ajatui.
„Išgalvoti sprendimą Dievo vardu“
taip buvo įvertinta; 60-ojoje eilutėje taip pat įspėjama, kad tie, kurie tai daro, turėtų gerai pagalvoti apie tai, kas jų laukia Kijameto dieną.
(Diyanet tefsiri, Korano kelias, Jono suros 59-ojo ajato aiškinimas)
Priešislaminiais laikais arabai, laikydamiesi beprasmių papročių ir tradicijų, uždrausdavo sau kai kuriuos dalykus, kuriuos Dievas leido. Pavyzdžiui, jie paleisdavo kai kuriuos kupranugarius, nenaudodavo jų kaip transporto, negerdavo jų pieno ir laikydavo juos sau uždraustais. Islamas panaikino šiuos beprasmius papročius. Jis nustatė taisyklę, kad niekas negali uždrausti to, ką Dievas leido savo tarnams.
Galima paminėti šį šventąjį hadisą, kuris išreiškia mintį, kad neteisinga ir beprasmiška, kai žmonės, remdamiesi savo pažiūromis, uždraudžia tai, ką Dievas leidžia: Šiuo klausimu Malik b. Nadle sako:
„Vieną dieną nuėjau pas pranašą Mahometą, o mano drabužiai buvo apgailėtinos būklės. Pranašas Mahometas man pasakė:“
– Ar turi turto?
– Taip.
– Kokios rūšies prekes turite?
– Visokių rūšių prekės. Kupranugariai, vergai, arkliai, avys.
– Kai Dievas tau suteikia turtą, Jis nori matyti to turto atspindį tavyje.
Toliau kalbėdamas, Pranašas pasakė:
– Ar tu, kai tavo genties kupranugariai atsiveda sveikus jauniklius, imi skustuvą ir pjauni jiems ausis, sakydamas: „Tai bahira“, arba pjauni jiems ausis ar odą, sakydamas: „Tai sadma“, ir uždraudi juos sau ir savo šeimai?
– Taip.
– Tai, ką tau davė Visagalis Dievas, yra halal (leistina). Dievo riešas stipresnis už tavo riešą, o jo skustuvas aštresnis už tavo skustuvą.
– O Alaho pasiuntiny, jeigu aš nueičiau pas žmogų, o jis manęs nepriimtų ir nepavaišintų, ar turėčiau elgtis su juo taip pat, kai jis ateis pas mane? Ar turėčiau jį priimti ir pavaišinti?
– Priimkite svečius”
pasakė.
(Ahmedas ibn Hanbalas. Musnedas, III, 473)
Kaip matome, pranašas Mahometas (s.a.v.) uždraudė Malikui ibn Nadlei, kuris, laikydamasis pagoniškų papročių, uždraudė sau valgyti kupranugarius, kuriuos Alachas leido valgyti, ir pareiškė, kad niekas negali uždrausti to, ką Alachas leido. Tai tik vienas pavyzdys. Panašių įvykių buvo ir daugiau.
(Taberi, atitinkamos eilutės aiškinimas)
Su pagarba ir maldomis…
Islamas klausimais ir atsakymais
