Jei tylėjimas prieš priespaudą yra nebylusis šėtonas, tai kodėl Dievas tyli prieš priespaudas?

– Pranašas sakė: „Kas tyli, kai vyksta neteisybė, tas yra nebylusis šėtonas, jis dalyvauja ir yra bendrininkas neteisybės.“ Tačiau kai kurie neteisybės aktai įvyksta tokiais momentais, kurių joks žmogus negali pamatyti. Tai yra, tik Dievas gali juos pamatyti. Taigi, Dievas tylėjo ir nesikišo į šią neteisybę.

– Ar Dievas šiuo atveju yra žiaurus?

– Argi būtų blogai, jei jis įsikištų, jei įvyktų tokie stebuklai, jei žmonių širdys suminkštėtų, jei tikinčiųjų skaičius dar labiau išaugtų, jei būtume laimingi šiame pasaulyje ir laimingi kitame?

– Kodėl Dievas to nenorėtų, ar jam tai nenaudinga?

Mūsų brangus broli,

Dievas suteikė žmogui laisvę veikti savo valia; žmogus nori, o Dievas sukuria.

Pavyzdžiui, jei ugnis nesudegintų tikinčiojo, bet sudegintų netikintįjį, jei ant meldžiančiojo galvos kristų rožės, o ant nemeldžiančiojo – akmenys, tada visi taptų musulmonais ir nebebūtų skirtumo tarp Abu Bakiro (ra) ir Abu Džahilo.

Taigi, tai, kad šioje žemėje žmonių maištai lieka nenubausti, yra jų išbandymo dalis. Išbandymo laikas baigsis su mirtimi, o po to laukia pirmasis teismas kape, didysis teismas ir atsiskaitymas paskutinio teismo dieną, ir kiekvienas sulauks to, ko nusipelnė.

Kai kurios maištingos ir žiaurios tautos buvo nubaustos už tai, kad persekiojo pranašus arba per daug pasidavė ištvirkavimui.

jei jie šiame pasaulyje patyrė negailestingus likimo smūgius

pagrindinė taisyklė

„bausmių atidėjimas iki kapo ir pomirtinio gyvenimo“

yra tai, kad jis turi būti padarytas.

Šios bausmės pasaulyje yra dieviški įspėjimai, skirti pamokyti kitus žmones.

Korane atkreipiamas dėmesys į nelaimes, ištikusias maištaujančias tautas, ir tikintiesiems nurodoma vengti tų priežasčių, kurios sukėlė šias bausmes. Viena iš šių dieviškų bausmių buvo amoralumas, kita – pranašų persekiojimas, dar kita – apgaulė matuojant ir sveriant… Tai labai veiksmingas įspėjimo būdas.

Žmonės gali nenorėti pripažinti, kad senovės tautų ištikusios nelaimės buvo dieviška bausmė. Mat tada jie turėtų pripažinti savo kaltę ir suvokti, kad jų laukia pragaro kančios.

Tokioje situacijoje atgaila yra labai sunki užduotis. Lengviausias kelias – tikėti, kad nelaimė įvyko dėl gamtos stichijos ar kitos priežasties, ir tiesiog vengti apie tai galvoti.

Jei šiame pasaulyje nebūtų išbandymų, kaip tu norėtum, visi…

-jo paties nuomone-

Jei visi būtų geri ir laimingi, jei visiems būtų garantuotas rojus ir šiame pasaulyje, ir aname, tuomet reikėtų sulyginti tave, neišmanymo įsikūnijimą, kuris nedvejodamas vartoji pačius nepagarbiausius žodžius Dievo atžvilgiu, su teisingumo įsikūnijimu Hz. Omeru ir mokslo, išminties ir pamaldumo įsikūnijimu Hz. Ali, o tai būtų didžiausia neteisybė.

Korane yra daugybė teiginių, kad išbandymas skirtas atskirti gerus ir blogus žmones, juos atpažinti ir atskleisti. Naudinga būtų pateikti kai kurių eilučių vertimus kaip pavyzdį:

„Jei tik matytum tuos nusikaltėlius: jie stovės savo Viešpaties akivaizdoje, galvas nuleidę iš gėdos, ir sakys:“

„Matėme, girdėjome, o Viešpatie! Prašome, grąžink mus į pasaulį! Mes atliksime tokius gražius ir priimtinus darbus! Nes dabar mes tikrai žinome tiesą!“

”

„Jei norėtume, mes visus žmones nukreiptume į teisingą kelią. Tačiau…“

„Aš pripildysiu pragarą džinais ir dalimi žmonių.“

nuosprendis yra galutinis ir neskundžiamas.”


(Sura Sadžda, 32/12-13)

Šios eilutės prasmė tokia: kai kurie žmonės nusipelno ne rojaus, o pragaro. Kaip galime prašyti Dievo atlyginti nusikaltėliams, kurie savo neteisybėmis nusipelnė pragaro, o ne rojaus?

„Argi tikintysis gali būti toks pat kaip ir nusidėjėlis? Jie niekada negali būti lygūs.“


(Sūrah as-Sajdah, 32/18)

Šis aspektas pabrėžiamas atitinkamoje eilutėje.

Koks žmogus, turintis protą ir sąžinę, norėtų, kad tie, kurie visada padeda ir daro gera kitiems, būtų apdovanoti taip pat, kaip žudikai ir nusikaltėliai? Arba ar yra nors vienas Dievo kūrinys, kuris norėtų, kad tarp tūkstančių studentų, laikančių universiteto egzaminus, vienodais balais būtų įvertinti ir tas, kuris savo darbštumu, protu ir intelektu pelnė visų pagarbą, ir tas, kuris yra tingus, atsilikęs, neišmanėlis, be girtuoklystės nieko nežinantis?

„Pragaro gyventojai ir rojaus gyventojai tikrai nėra vienodi. Tie, kurie pasiekė išganymą ir sėkmę, yra rojaus gyventojai.“

Šiame ajete taip pat užsimenama, kad elgesys priklauso nuo pasiekimų.

„Argi tie, kurie žino, gali būti lygūs tiems, kurie nežino? Tik tie, kurie turi sveiko proto, tie, kurie yra protingi, mąsto ir mokosi iš pavyzdžių.“


(Zumer, 39/9)

Šiame ajete nurodoma, kad būtų neteisinga lyginti tuos, kurie žino, su tais, kurie nežino.

„Dievas yra su tais, kurie kovoja jūsų tarpe…“



(su tais, kurie stengiasi dėl visų rūšių materialinės ir dvasinės gerovės)

Ar manote, kad taip lengvai pateksite į rojų, neparodę kantrybės ir neišbandę savęs?


(Al-Imran, 3/142)

Šiame ajate nurodoma, kad yra neteisinga lyginti darbščius ir kantrius žmones su tinginiais ir vargšais.

„Neregintis ir regintis nėra lygūs. Tikintieji ir gerus darbus darantys taip pat nėra lygūs tiems, kurie daro tik blogus darbus. Kiek mažai jūs mąstote!“


(Mumin, 40/57)

Šiame ajete tie, kurie tiki ir daro gerus darbus, apibūdinami kaip regintys, o tie, kurių darbai ir pastangos yra nukreipti į blogį, vaizduojami kaip akli.

Argi tas, kuris mato tiesą, yra lygus tam, kuris yra aklas ir tos tiesos nemato?

Mes jus raginame gailėtis, turėti sąžinę ir užjausti save.

Su pagarba ir maldomis…

Islamas klausimais ir atsakymais