Mūsų brangus broli,
Žmogus iš akmens ir žemės sukuria panašią į save figūrą. Tai negali peržengti akmeninės, žeminės ar plastikinės skulptūros ribų. Visagalis Dievas taip pat sukūrė gyvą žmogų iš žemės. Kai kurie žmonės teigia, kad parašė Korano panašų tekstą, tai niekuo nesiskiria nuo teigimo, kad negyva skulptūra yra žmogus.
Išnagrinėjus šią knygą, paaiškėja, kad joje propaguojamas priešiškumas islamui ir skiepijamos krikščionybės principai ir doktrinos. Tai, kad knygos autorius yra islamofobas ir siekia skleisti krikščionybę, aiškiai parodo įvykio mastą.
Taigi, iš keturiasdešimties pusių negalima atnešti net vienos Korano eilutės panašios. Kaip negalima sakyti, kad sukūrus plastikinę statulą, taip pat negalima sakyti, kad surašius žmogiškus žodžius į knygą, atnešiau Korano panašų.
Žemiau pateikiame su šia tema susijusį tyrimą:
Nuo jo apreiškimo iki šių dienų istorija užfiksavo daugybę melų ir šmeižtų, nukreiptų prieš Koraną. Kai kurie tariami netikri pranašai, matydami, kad islamas plinta per Koraną, pradėję nuo metų, artimų Pranašo (s.a.v.) mirčiai, bandė konkuruoti su Koranu, mėgindami jį imituoti stiliumi ir iškalba. Tačiau jie ne tik patyrė gėdą, bet ir jų galas visada buvo liūdnas. Pagrindinės šių bandymų priežastys buvo klaninė arogancija, turtų ir valdžios troškimas.
– Musailima ibn Habib al-Kezzab,
– Ayhede b. Kâ’b (el-Esvedü’l-Ansî),
– Abu’t-Tayyib al-Mutanabbi,
– Abu al-Ala al-Maarri ir
– Mirza Ali Muhammedas.
Be to, tiek islamo žemėse gyvenę, tiek kitų šalių krikščionių mokslininkai per visą istoriją rašė veikalus, kritikuojančius islamą ir ginančius savo religiją. Kiekvienos religijos atstovai, žiūrėdami į įvykį iš savo perspektyvos, rašė paneigimus apie kitą pusę. Šis neigiamas krikščionių požiūris į islamą išliko ir tęsėsi nuo seniausių laikų iki šių dienų. Iš tiesų, šis sufabrikuotas veikalas, kurį nagrinėjame šiame darbe, yra ryškiausias šio neigiamo požiūrio ir piktavališkumo pavyzdys. Šios ir panašios iniciatyvos, kaip ir ankstesni pavyzdžiai, atsidurs istorijos šiukšlyne.
Tai yra „inkultūracijos“ (kultūrinimo) proceso, vienos iš naujausių misionierių teoretikų sukurtų taktikų, tęsinys. Šio metodo esmė – iš pradžių įsitvirtinti vietinėje kultūroje, o vėliau ją sugadinti ir sunaikinti. Pavadinimas, kurį labai sumaniai pasirinko knygą parašiusi grupė, yra paimtas iš žodžio, vartojamo Korano atžvilgiu, t. y. iš sąvokos, priklausančios islamo pasaulio esmei. Iš tiesų, ši suklastota knyga nuo pradžios iki galo yra pilna šmeižto ir įžeidimų šventajam Korano tekstui, o jos tikslas – suklaidinti musulmonus ir iškraipyti jų religiją. Šis mūsų darbas yra trumpas knygos pristatymas ir kritika.
Nes ši knyga sukurta apverčiant Korane esančius žodžius. Knyga pirmiausia buvo parašyta arabų kalba 1999 metais, o vėliau išversta į anglų kalbą tuo pačiu pavadinimu. Knygos pratarmėje du asmenys, sudarantys už rašybą atsakingą komitetą, prisistato savo „kodiniais vardais”, tačiau slepia savo tikruosius vardus. Tačiau, tyrinėjant interneto svetaines šia tema, paaiškėja, kad yra asmuo, kuris save vadina vardu. Taip pat matyti, kad šis asmuo yra knygos sudarytojas ir redaktorius.
Šios knygos sudarytojas, evangelikų kunigas, pasivadinęs el-Mehdi, 1999 m. duotame interviu žurnalams Atlantic Monthly ir Baptist New sakė:
Nes ši knyga arabams pateikia Biblijos žinią klasikine kalba. Be to, teigiama, kad šios knygos rašymas truko ne dvidešimt trejus metus, kaip Korano, o septynerius metus, ir kad ji yra apreiškimo (!) ir įkvėpimo (!) produktas, ir sakoma:
Pasak knygos sudarytojų, šis kūrinys tariamai apima visas Korano, musulmonų šventosios knygos, savybes. Jis parašytas proza ir poezija, gryna, klasikine arabų kalba. Buvo atkreiptas dėmesys į stilių ir sklandumą. Tačiau kai kurie arabų tyrinėtojai, ištyrę minėtą knygą gramatiniu požiūriu, nustatė, kad joje yra daug gramatinių klaidų.
Labai tikėtina, kad tokių darbų pagrindą sudaro įvairūs politiniai ar ekonominiai interesai. Be to, misionieriška veikla taip pat gali būti laikoma vienu iš veiksnių, skatinančių tokias pastangas. Nes, pažvelgus į knygos turinį, matyti, kad ji nuo pradžios iki galo persmelkta krikščioniškų mokymų ir teologijos. Pagrindinis tikslas – įtikinti musulmonus, kad Koranas yra suklastota knyga, ir taip jiems pasiūlyti tariamai naują šventąją(!) knygą. Taip pat siekiama sukelti musulmonuose abejonių dėl Korano turinio ir taip užkirsti kelią augančios reikšmės islamo plitimui Vakaruose.
Pastebima, kad krikščionių interneto svetainės šią knygą publikuoja, reklamuoja ir rašo ją liaupsinančius straipsnius. Ši knyga sulaukė didelio palaikymo krikščioniškame pasaulyje, ypač evangelikų krikščionių grupėse. Pavyzdžiui, tokie leidiniai kaip „A Middle East seminary president“, „A Los Angeles, CA Muslim convert“, „Billy Graham Center for Muslim Studies“, „Evangelical Mission Quarterly“, „Baptist Press“ šią knygą giria ir išreiškia tikėjimą, kad ji padės krikščioninti musulmonus. Straipsnyje pavadinimu „CS Arthur“ rašoma: „Daugiau nei 1400 metų atsakymai į Koraną ir jo teiginius buvo rašomi su baime. Tačiau dabar musulmonų knygos susidūrė su tikru iššūkiu per Koraną. Ši knyga gali prilygti Korano stiliui ir iškalbingumui. Ji netgi pranoksta Korano mokymus.“ Vėliau cituojamas asmuo, dalyvavęs knygos leidimo ir platinimo komitete, slapyvardžiu „el-Mehdi“: „Mūsų musulmonų draugai, kurių skaičius viršija milijardą ir kurie gyvena 39 šalyse, negavo teisingos Evangelijos žinios. Ši knyga jiems ją perduos.“
Ši knyga, pavadinta [pavadinimas], susideda iš septyniasdešimt septynių skyrių (išgalvotų surų), kurių kiekvienas prasideda įžangine fraze [įžanginė frazė]. Kiekvienas skyrius sudarytas iš kelių tariamų eilučių. Jos sunumeruotos 1, 2, 3, 4 ir t.t. Taigi, schematiškai struktūra bando imituoti Koraną, o knygos skyriai vadinami suromis.
Knygos skyrių (surų) pirmosios frazės paprastai prasideda pagal tos suros pavadinimą ir yra skirtos musulmonams.
Kai kurių kitų pavadinimai taip pat įkvėpti Korano, nes panašios sąvokos jame yra. Tai, pavyzdžiui, ez-Zevâc, et-Tuhr, el-Mîzân, eş-Şehîd. Kai kurie skyriai pavadinti vardais, kurie žemina ir įžeidžia musulmonus. Pavyzdžiui, el-Mâkirun (sąmokslininkai), el-Mufterun (melagiai), el-Muharridun (kurstytojai), el-Kafirun (netikintys), el-Müşrikûn (pagonys).
Knygos autoriai teigia, kad knygos tekstas tariamai buvo apreikštas „es-Safiyy“ per apreiškimą. Iš tiesų, jų sugalvotoje suroje, kurią jie pavadino „Tenzil“, yra šios frazės:
Kaip matyti, aukščiau pateiktas tekstas yra tiesiog kelių Korano eilučių plagiatas, šiek tiek pakeistas. Todėl šiame tekste nėra jokio originalumo. Tai tik imitacija ir plagiatas.
Metodas primena įprastą autorinę teisę.
Kaip matyti iš visos knygos analizės, pagrindinis šios knygos tikslas yra vadinti teisingu tai, ką Koranas vadina neteisingu, ir neteisingu tai, ką Koranas vadina teisingu. Pavyzdžiui, Koranas mini keturis šventuosius mėnesius ir draudžia juose kariauti ar daryti panašius dalykus, reikalaujant pagarbos šiems mėnesiams.
Tačiau minėtoje knygoje galbūt teigiama, kad tokia išgalvota istorija buvo sukurta siekiant pulti musulmonus ir Ramadano metu, melagingai prisidengiant Dievu. Pseudosuroje, pavadintoje „Salam“ (taika), skaitome:
Kitoje sufabrikuotoje suroje, kurios pavadinimą jie nurodo, pabrėžiama, kad musulmonai yra paklydę, primenama, kad jiems buvo liepta „įžengti į taiką“, bet teigiama, kad musulmonai tuo netiki. Visų pirma, 3, 4 ir 7-osios sufabrikuotos eilutės, taip pat ir kitos Korano eilutės, yra iškraipomos, teigiant, kad Dievas nenurodytų kariauti, o tai esą būtų tik šėtono kurstymas.
Knygoje esanti tariama „Nisa“ sura išjuokia ir siekia paniekinti Korano nustatytas teises moterims. Netgi išjuokiamas Korano nurodymas kalbėti su pranašo žmonomis už užuolaidos, o šios knygos autorius teigia, kad toks nurodymas žemina moteris. Tačiau pagrindinis principas čia – apsaugoti žmones nuo galimo šėtono gundymo. Tai neturi nieko bendro su moterų žeminimu.
Vienas iš svarbiausių dalykų minėtoje knygoje yra tai, kad suklastotoje Nisa suroje Korano paveldėjimo, liudijimo ir kitos nuostatos yra kritikuojamos itin griežtu tonu. Čia bandoma išjuokti Koraną, diskutuojant apie moterų paveldėjimą, liudijimą, vyrų pranašumą prieš moteris ir panašius dalykus.
Šiame suklastotame, vadinamame „el-Furkânu’l-Hak“, skyriuje islamofobinės atakos dar labiau suintensyvėja, pabrėžiant, kad Korane minimi karai Dievo kelyje nėra tikri ir todėl negalima pelnyti rojaus, kad Dievas nieko panašaus nenurodė. Šiame skyriuje teigiama, kad musulmonai daro žemėje netvarką, kad jie griauna žmoniją ir ekonomiką. Tiems, kurie tiki šia tariama šventa knyga „el-Furkânu’l-Hak“, žadamas rojus, o šeštoje jos ištraukoje sakoma:
Pirmoje tariamosios suros, kurioje pabrėžiama pasninko svarba, eilutėje cituojama sunna, o 3-ioje eilutėje kreipiamasi į veidmainius, t. y. musulmonus, ir sakoma:
Kito tariamoje suroje, aštuonioliktoje eilutėje, pranašas Mahometas (s.a.v.) apibūdinamas kaip didelis šmeižikas ir atstumto velnio pasiuntinys, o musulmonai vadinami netikėliais.
Kitoje, vadinamojoje, suroje žodis „mekr“ (kėslas, gudrybė) vartojamas daug kartų, pasinaudojant panašiomis Korano frazėmis. Trečioje tariamoje ajetuose vėlgi daroma nuoroda į pranašą Mahometą (s.a.v.), teigiant, kad jis – neduok Dieve – skatino savo tautą žudyti ir svetimauti, o tai negalėtų būti pranašo savybė, tai galėtų būti tik prakeikto šėtono bruožas.
Kaip jau minėjome, pagrindinis šios knygos tikslas – įžeisti musulmonus, jų šventąsias knygas ir šventenybes. Išgalvotoje suroje teigiama, kad musulmonai paklūsta taugutui ir taip nusirita į gilias prarajas.
Pirmoje sakinio dalyje, kuri prasideda žodžiais „tie iš mūsų tarnų, kurie yra iškrypę“, kaip pavyzdys pateikiama ir cituojama Korano 5-osios suros (Al-Ma’ida) 47-oji eilutė.
Ši sura yra ilgiausia iš tariamų surų, esančių minėtoje knygoje, ir susideda iš trisdešimt septynių suklastotų eilučių. Kaip rodo pavadinimas, ši sura musulmonus laiko politeistais. Įdomiausia ir labiausiai stebinanti jos dalis yra tai, kad paklusnumas pranašui laikomas politeizmu.
Šiame skyriuje cituojamos kai kurios Korano ištraukos ir pabrėžiama, kad knyga „al-Furqanu’l-Hak“ buvo atsiųsta iš Dievo, kad patvirtintų Evangeliją. Iš tiesų, antrajame sakinyje rašoma:
Ši knyga kartais tiesiog nukopijuoja Korano tekstą, netgi jo nepakeisdama. Tai galima pamatyti daugelyje išgalvotosios Kebâir suros fragmentų. Pavyzdžiui, 12-asis šios suros fragmentas yra tiksli Bakaros 171-osios ajetės kopija.
Šiuo metu, kai dedamos didžiausios pastangos civilizacijų aljansui, manome, kad reikėtų atsisakyti tokių ir panašių provokuojančių pastangų, kurios skatina civilizacijų susidūrimą. Tikimės, kad kai kurie vakariečiai, kurie stengiasi gerbti gyvūnus ir augalus, taip pat gerbs antrąją pagal dydį pasaulio religiją ir jos išpažinėjus – musulmonus – ne mažiau nei kitas gyvas būtybes.
Kaip jau minėta, ši knyga yra reikšminga tuo, kad atskleidžia, kokio masto žaidimus misionierių organizacijos žaidė islamo šalyse. Taip pat galima teigti, kad tokie darbai užkerta kelią nuoširdžiam dialogui tarp tikinčiųjų, o gal net jį sunaikina. Pasaulio taikai itin svarbu pabrėžti ne skiriamuosius, o vienijančius religijų bruožus. Islamas, vadovaudamasis principu „kiekvienam savo religija“, tam tikra prasme toleruoja visas pasaulio religijas. Norėtųsi, kad panaši supratimo ir tolerancijos dvasia vyrautų ir krikščioniškame pasaulyje. Jei šios knygos autoriai ir rėmėjai yra nuoširdūs savo žodžiuose, jie turėtų atsisakyti savo naujosios pasaulio tvarkos svajonių, stengtis užkirsti kelią pasaulyje liejamam kraujui, karams, skurdui ir siekti pageidaujamo idealinio dialogo.
(Prof. dr. Ali Rafet Özkan)
Norėdami gauti daugiau informacijos apie Koraną, spustelėkite čia:
Su pagarba ir maldomis…
Islamas klausimais ir atsakymais
