– viename puslapyje, pavadintame „Ateizmo traktatas“, rašoma: „Žydai“
„Dievo pasiuntinys, Jėzus Kristus, Marijos sūnus“
Ar jis taip sako?
– Nisa 156-157. Ir dėl jų netikėjimo ir didelio šmeižto Marijai, ir dėl to, kad jie sakė: „Mes nužudėme Mesiją, Jėzų, Marijos sūnų, Dievo pasiuntinį“, – užantspaudavome jų širdis. O jie jo nenužudė ir nenukryžiavo, bet jiems taip pasirodė. Tie, kurie dėl jo nesutarė, yra dideliame abejonėje. Jie neturi jokio žinojimo apie tai, tik spėlioja. Jie jo tikrai nenužudė.
– Žydų teigimu, Jėzus istoriniuose šaltiniuose neminimas, jis neegzistavo. Vargu ar jie teigtų, kad nužudė tą, kurį laiko išgalvota asmenybe.
– Be to, krikščionybė teigia, kad Jėzų nukryžiavo okupantai romėnai. Tai, kad susirinkusiai grupei žydų buvo pasakyta, jog vienas iš dviejų nuteistųjų bus paleistas, ir jie pasirinko ne Jėzų, nereiškia, kad visi žydai yra Jėzaus žudikai. Net jei tokie radikalūs krikščionys ir egzistuoja, kad taip teigtų, neįmanoma, kad Dievas taip pat taip teigtų.
– Akivaizdu, kad Mahometas buvo iš radikalių krikščionių Mekkoje.
„Jėzų Kristų nužudė žydai“
taip girdėjo. Ir kadangi taip žinojo, sugalvojo, kad ir Dievas taip pasakė.
– Bet tai ne pagrindinis dalykas, kurį norime aptarti. Svarbiausia – tai, kaip šiame ajete žydai išsako savo požiūrį į Jėzaus nužudymą. Žydai, kurie netikėjo Jėzumi, nepripažino jo pranašu ar Mesiju, niekada nebūtų pasakę…
„Mes nužudėme Jėzų Kristų, Marijos sūnų, Dievo pranašą.“
Ar jie taip sako?
– Jei šis ajetas būtų Dievo žodis, jis būtų išreikštas taip: „Mes užantspaudavome jų širdis dėl to, kad jie sakė: „Mes nužudėme Jėzų, Marijos sūnų, Dievo pasiuntinį.“ Kaip ir netikintieji…“
„Dievo pranašas Mahometas (s.a.v.)“
Jei jis nesako „Dievas“, o tik „Muhammedas“, tai žydai sakytų tik „Jėzus“.
„Dievo pasiuntinys“ ir „Mesijas“
jie nesakytų.
– Bet kadangi Koraną parašė Mahometas, jis padarė daugybę tokių loginių klaidų. Juk be klaidų nebūna! :)
Mūsų brangus broli,
Šiuo klausimu verta atkreipti dėmesį į kelis dalykus:
1) Asmuo, kuris yra ateistas,
jis netiki nei Dievu, nei pranašu. Toks žmogus, žinoma, žiūri neigiamai. Net menkiausias įrodymas jo akyse tampa dideliu įrodymu. Nes jo galvoje net nekyla mintis, kad Koranas gali būti Dievo žodis;
nes jis netiki Dievu.
2)
Tačiau tikinčiojo Koranu padėtis yra visiškai kitokia. Jo pasaulėžiūroje yra daugybė tikrų ir tvirtų įrodymų, kurie rodo, kad Koranas yra Dievo žodis ir kad tai yra nepakartojama knyga.
Tikintysis, turintis tokį tikėjimą
„kaip lapai, blaškomi vėjo“
…nesvyruoja dėl šio ar ano šnabždesio… Kitaip tariant, neduok Dieve.
tas, kuris suabejoja, išklausęs kiekvieno netikėlio žodžius
Kiekvienam reikėtų iš naujo apsvarstyti savo tikėjimą.
Jei žmogus pasiduoda kiekvienam prieštaraujančiam žodžiui, tai rodo, kad jo protas nepakankamai išlavintas, todėl jis neturi pakankamai tvirto ir pagrįsto tikėjimo.
Šios problemos sprendimas slypi ne neigiamų svetainių ir jose esančių neigiamų minčių skaityme, o tokių svetainių ir veikalų skaityme, kurie labai stipriai įrodo tikėjimo tiesas.
Kad gyvenimas šiuo nuostabiu metu nebūtų užnuodytas netikėjimu, jis iš tikrųjų yra priklausomas nuo duonos ir vandens, šviesos, oro, deguonies, lygiai taip pat, kaip ir nuo tikėjimo.
Jis turi skaityti Risale-i Külliyat, kuri palaužia netikėjimo ir bedievystės stuburą.
3)
Ne tik žydai, bet ir krikščionys vartoja Jėzaus vardą vietoj
„Jėzus“
jie panaudojo jo vardą.
Šioje Korano ištraukoje neklausiama, ką žydai galvoja apie Jėzaus vardą. Korano atsiradimo laikais visose trijose religijose…
„Jėzus Kristus“
Kalba eina apie žmogų, kuris išgarsėjo kaip… Jam nesvarbu, ką galvoja žydai. Svarbu tai, ką galvojo Korano laikų adresatai, kurie buvo iš trijų religijų, netgi pagonys…
„Jėzus Kristus“
jie tikriausiai yra girdėję apie asmenį, vardu, kuris gimė pasaulyje be tėvo.
– Be to, žydai, siekdami apšmeižti Jėzų,
„Mesijas“
jam buvo priglaudę tokį pravardę. Nes hebrajiškai
„Mesijas“
Tai reiškia „karalius“. Jie taip pavadino Jėzų, norėdami jį pažeminti ir pasakyti, kad jis yra tironas. Tačiau Dievas tą patį titulą jam…
išaukštinti, pašlovinti (nurodant, kad jis yra nepaprastas ir išskirtinis pranašas, kuriam savo prigimtimi nėra lygių)
naudojo tam.
(plg. Ibn Ašūro komentaras prie Ali Imran 45-osios eilutės)
Taigi, žydai laikė Jėzų asmeniu, troškusiu tapti Izraelio karaliumi, ir todėl…
„Mesijas/Mesihias = Karalius“
Jie tyčiojosi iš jo, pravardžiuodami jį. O Korane ta pati pravardė buvo panaudota jį pagerbti, išaukštinti, nurodant, kad jis yra žmogus, vertas būti dvasiniu sultonu.
(plg. Ibn Ašūro komentaras prie Ali Imran 45-osios eilutės)
– Korane esantis
„Mesijas“
Šis žodis reiškia palaimintą, tolerantišką, gydantį ligonius per prisilietimą, sušvelninantį kai kuriuos Mozės įstatymo reikalavimus.
(žr. Niyazi Beki, Korano vardų paslaptys, p. 131-133)
4) Tie, kurie bandė nužudyti Jėzų, galėjo būti romėnai, kaip oficialūs valstybės pareigūnai, bet tie, kurie jį apskundė romėnams, buvo žydai.
Ypač kariams, kuriems Jėzaus Kristaus buvimo vietą nurodė jo mokiniai.
Judas
pavadinimu
Žydas
yra.
Remiantis detalesne informacija, žydai Jėzaus atliktus stebuklus laikė magija, o dalis žydų, bijodami prarasti savo padėtį, įtaką ir privilegijas, parašė laišką Jeruzalės valdytojui, pranešdami, kad jis kelia grėsmę valstybei.
Jeruzalės valdytojas, lydimas žydų, kurie jam buvo gidais, nuvyko į vietą, kur buvo Jėzus, ir
(kažkas, kas į jį panašus)
Jie jį nužudė. Žydai, manę, kad nužudė Jėzų, džiaugėsi tuo ir visur ėmė pasakoti, kad atsikratė jo ir jo bėdos.
Štai Korane yra nuoroda į tokį jų požiūrį.
(plg. Ibn Kesir, atitinkama vieta)
5)
Atitinkamų eilučių vertimas yra toks:
„Dėl jų piktžodžiavimų ir didelio šmeižto prieš Mariją; ir dar…“
„Mes nužudėme Jėzų Kristų, Marijos sūnų, Dievo pasiuntinį.“
dėl jų pasisakymų
(Dievas juos/žydus prakeikė)
Tačiau jie nei nužudė Jėzaus, nei jį nukryžiavo. Bet…
(kuriuos jie nužudė)
niekas jiems nebuvo parodytas kaip Jėzus. Tie, kurie nesutarė dėl jo,
(todėl)
jie tikrai abejoja. Šiuo klausimu jie neturi jokių žinių, tik spėlioja. Jie tikrai nenužudė Jėzaus.”
(Nisa, 4/156-157)
– Čia
„Mes nužudėme Jėzų Kristų, Marijos sūnų, Dievo pasiuntinį.“
Ši frazė islamiškaisiais teologais yra interpretuojama keliais būdais:
Pirma:
Šiame ayate esantis
„Dievo pasiuntinys, Jėzus Kristus, Marijos sūnus“
išraiška, vartojama žydų
-ne todėl, kad jie tuo tiki-
buvo panaudota tyčiojimosi tikslais.
– Panašios frazės buvo vartojamos ir netikinčių pagonių, kalbant apie pranašą Mahometą (s.a.v.):
„(Daugiadieviai) sakė: „O tas, kuriam apreikštas Koranas! Tu tikrai esi pamišęs.“
(Al-Hidžr, 15/6)
Tai galime matyti šioje eilutėje.
Kaip matome, čia pagonys aiškiai vadina pranašą Muhammedą (s.a.v.) bepročiu. Tačiau tuo pačiu metu…
„O tas, kuriam buvo apreikštas Koranas!“
naudojant išsireiškimą
-iš pažiūros-
Jie sako, kad jis yra pranašas.
Čia visi žino, kad ši pranašystė buvo panaudota pašaipai. Kitaip tariant, jie nori pasakyti:
„O Muhammede, kuris teigi, kad esi pranašas ir kad tau Alachas apreiškė Koraną!
Tu tikrai esi beprotis! Nes tik beprotis galėtų pareikšti tokį teiginį.”
– Panaši frazė buvo panaudota ir netikėlių atžvilgiu pranašui Mozei:
„Faraonas tarė savo aplinkiniams:
„Atsargiai! Šis pasiuntinys, kurį jums atsiuntė, yra tiesiog pamišėlis.“
pasakė.”
(Aš-Šu’ara, 26/27)
Čia irgi faraonas vienu metu vadina Mozę bepročiu, o kitu metu…
„pasiuntinys, atsiųstas jums“
sako jis. Tai atrodo kaip prieštaravimas. Tačiau tie, kurie yra susipažinę su šia tema, žino, kad
„pasiuntinys, atsiųstas jums“
Tai yra ironiška frazė.
– Tai, kad žydai Jėzų vadina pranašu, yra tokia pat pašaipiai išreikšta nuomonė.
Antra:
Šie žodžiai priklauso Dievui. Todėl šios eilutės prasmė yra tokia: „Dėl savo netikėjimo ir didelio šmeižto prieš Mariją; ir dėl to, kad jie sakė: „Mes nužudėme Jėzų Kristų, Marijos sūnų.“ Tai reiškia Jėzaus pranašystę…“
Dievas
-jei galima taip pasakyti-
skliausteliuose
nurodė.
Čia yra tai, ką žydai sako apie Jėzų.
„Burtininkės sūnus – burtininkas, piktadario sūnus – piktadarys.“
atsakydamas į tokius kaltinimus, Dievas jį
„kad jis yra pranašas“
pabrėžė
(žr. Razi, Ibn Kesir, Ibn Ašur, atitinkamos eilutės aiškinimas)
Trečiasis:
Čia esantis
„Dievo pasiuntinys“
Arabiškas atitikmuo frazei
„Resulellahi“
jo pareiškime
„pasiuntinys“
žodis yra linksniuojamas kaip mansub/viršesnis. Pagal arabų kalbos taisyklę, čia esantis
„Rsul-e“
žodis,
„ypač pagirti“
buvo panaudota.
Tai reiškia štai ką: Dievas, vardindamas žydų šmeižtus ir kaltinimus Jėzui, tarsi sako: „Štai koks jis vertingas mano akyse“.
„O mano pašnekovai! Žydai šiuos bjaurius žodžius…“
„Jėzus, Dievo pasiuntinys.“
jie taip sako, kad žinotumėte, ir dabar žinotumėte, kodėl jie nusipelnė prakeikimo!”
(plg. Ibn Ašur, agy)
Su pagarba ir maldomis…
Islamas klausimais ir atsakymais
