Vienoje svetainėje teigiama, kad:
– Jei Dievas turėjo omenyje tam tikrą žydų grupę, kodėl jis nesakė „kai kurie žydai“?
– Tačiau kai kurie iš jų, išklausę Dievo žodį ir jį gerai supratę, sąmoningai jį iškraipydavo. (Sura 2:75) Pavyzdžiui, šiame ajate, kai kalbama apie „kai kuriuos iš jų“, Dievas kalba, bet iš kur žinome, kad čia kalbama apie „kai kuriuos iš jų“?
– Šiame ajate žydai ir krikščionys pateikiami kaip dvi bendruomenės, kurios naudoja TĄ PATĮ apibrėžimą ir mokymą skirtingiems asmenims. Toks žydų ir krikščionių tikėjimų pateikimas poromis veda prie dviejų išvadų:
a) Tai, kad Kristus yra Dievo Sūnus, yra vienas iš pagrindinių krikščionybės tikėjimo principų; todėl teiginys, kad Uzairas yra Dievo Sūnus, yra vienas iš pagrindinių judaizmo tikėjimo principų. Tačiau žydų tikėjimas ir tradicijos paneigia šią paralelę ir išvadą.
b) Didžioji dauguma krikščionių, o ne tik mažuma, tiki, kad Kristus yra Dievo Sūnus. Netgi krikščionybę atmetusios sektos Kristų laiko „Dievo Sūnumi“. Palyginimas eilutėje rodo, kad didžioji dauguma žydų tikėjo, jog „Uzairas yra Dievo Sūnus“. Tačiau šis teiginys yra klaidingas ir prieštarauja islamo teologų pateiktiems argumentams. Kaip galima atsakyti į šiuos teiginius?
Mūsų brangus broli,
Taip, žydai.
„
Uzairas yra Dievo sūnus.”
Taip jie sakė. Nes ši informacija yra paminėta knygoje, kurios dieviškąją kilmę liudija keturiasdešimt stebuklų, kuri jiems visiems iššūkį meta, ir kurios pranašystės, tiek ontologinės, tiek metafizinės, išsipildo tiksliai taip, kaip buvo numatyta.
Kiekvienas, kas tiki, kad Koranas yra Dievo žodis, taip pat turi tikėti šios žinios teisingumu, tai yra jo tikėjimo reikalavimas. Jo paties knyga yra…
Žydai, kurie netgi nedvejojo klastoti Torą ir žudyti savo pranašus,
Jų neigimas neturi jokios reikšmės.
– Štai žinios, kurias davė Dievas:
„Žydai sakė: „Uzairas yra Dievo sūnus“, o krikščionys sakė: „Mesijas yra Dievo sūnus“. Tai žodžiai, kuriuos jie išgalvojo savo lūpomis. Jie panašūs į tų, kurie anksčiau atmetė tikėjimą, žodžius. Dievas juos prakeikė, kaip jie klaidina!“
(At-Tawbah, 9/30).
– Šioje eilutėje nurodoma priežastis, dėl kurios ji buvo apreikšta:
Pasakojama, kad pas pranašą Mahometą atvyko žydų rabinai Sellam b. Miškem, Numan b. Evfa, Šas b. Kays ir Malik b. Sayf, ir
„Kaip mes, žydai, galėtume tau paklusti, kai tu atsisakei mūsų kiblos ir nepripažįsti Uzairo Dievo sūnumi?“
jie sakė. Panašių dalykų buvo sakoma ir senesniais laikais. Kai kuriuose šaltiniuose teigiama, kad šiuos žodžius ištarė rabinas, vardu Fenhasas b. Azura. Tai taip pat…
„Dievas yra vargšas, o mes – turtingi.“
tai yra tas, kuris sako.
(žr. Taberi, Begavi, Razi, Kurtubi, atitinkamos ajetės aiškinimą)
– To priežastis buvo ta, kad žydai nustojo laikytis Toros ir pradėjo žudyti savo pranašus. Nebeliko tų, kurie žinojo Torą; kai kurie mirė, kai kurie buvo nužudyti, o kai kurie ją tiesiog pamiršo. Visagalis Dievas ištrynė ją iš jų širdžių. Galiausiai Tora ir Arkas (šventų relikvijų skrynia) buvo pašalintos.
Tada Uzairas maldavęs ir prašęs Dievo, ir jam buvo suteikta galimybė išsaugoti Torą. Jaunas būdamas jis atvyko pas Izraelio vaikus ir iš atminties perrašė Torą. Ir štai tada…
„Kitaip ir būti negali, jis tikrai Dievo sūnus.”
jie pasakė ir vėliau krikščionys
„Jėzus yra Dievo sūnus.“
jie atvėrė duris jo žodžiui.
(plg. Taberi, Maverdi, Beğavi, atitinkamos vietos)
– Didžiausias šio teiginio teisingumo įrodymas yra tas, kad kai buvo apreikštas šis ajetas, Medinos žydai, kurie nepraleisdavo nė menkiausios dingsties prieštarauti Koranui,
„Mes taip nesakome, tai netiesa.”
„nesulaukė jokių prieštaravimų ar paneigimų”
jie tokie ir yra.
(žr. Beydavi, Šaravi, atitinkama vieta)
– Ar šiuos žodžius pasakė visi žydai, ar tik kai kurie iš jų?
Islamo šaltiniuose šiuo klausimu pateikiamos trys skirtingos interpretacijos.
a)
Anksčiau žydai
„Uzairas yra Dievo sūnus.“
taip sakė jie, bet laikui bėgant ši paplitusi nuomonė išnyko. Ši istorinė mintis yra išsakyta Korane.
b)
„Uzairas yra Dievo sūnus.“
Tai vienintelis asmuo, kuris taip sako, o jis yra rabinas, vardu Fenhasas b. Azura.
c)
Kaip minėta aukščiau, šiuos žodžius ištarė žydų rabini: Sellam b. Miškem, Numan b. Evfa, Šas b. Kays ir Malik b. Sayf.
(žr. Razi, atitinkamos eilutės aiškinimas)
– Nors kai kurie žydai tai sakė, Korane absoliučiai visur vartojamas žodis „žydai“.
galima paaiškinti taip:
– Viena iš tradicinių arabų kultūros apraiškų yra
„žodį, reiškiantį bendruomenę, pavartoti vienam asmeniui“
pavyzdžiui;
„Tas ir tas vyras“
jodinėja žirgais.”
jo teigimu, per visą savo gyvenimą tik vieną kartą
vienas arklys
taip pat gali būti naudojamas asmeniui, kuris yra į jį įsėdęs.
(žr. Razi, atitinkama vieta)
– Be to, arabų literatūroje yra priimtina taisyklė, kai bendras žodis vartojamas turint omenyje konkrečius dalykus. Pavyzdžiui,
„Tai tie, kuriems, kai žmonės sakė: „Jūsų priešai surinko prieš jus kariuomenę, tad saugokitės jų“, – tai tik dar labiau sustiprino jų tikėjimą, ir jie tarė: „Allah mums pakanka, ir Jis – geriausias globėjas!““
(Al-i Imran, 3/173)
eilutėje, kurioje rašoma:
„Jūsų priešai surinko armiją, kad kovotų prieš jus.“
Nors taip sakančių buvo tik keli, buvo panaudotas žodis (NAS), reiškiantis visumą žmonių.
(Kurtubi, atitinkama vieta)
– Be to, dalis žydų šį žodį ištarė, o kiti, nepasipriešindami jam, tarsi jį <asci as 2
„tylėjimas reiškia sutikimą“
jie padarė šį nusikaltimą ir tapo jo bendrininkais. Dėl šios priežasties Korane
„Žydai“
Buvo pasirinktas žodis [žodžio pavadinimas].
(žr. Ibn Ašūro aiškinimą atitinkamai Korano eilutei)
Su pagarba ir maldomis…
Islamas klausimais ir atsakymais
