– Bakaros (Karvės) suros 284-oje eilutėje teigiama, kad žmogus bus atsakingas už tai, ką jis galvoja savo viduje.
– Ar galėtumėte tai paaiškinti?
Mūsų brangus broli,
Šio ajeto atsiradimo priežastis aprašoma dviem skirtingais pasakojimais:
Kažkas
bu buvo apreikšta apie liudijimo nuslėpimą ir tiesos sakymą tokia, kokia ji yra.
Kitas
Ši eilutė buvo apreikšta apie tuos tikinčiuosius, kurie draugauja su netikėliais ir juos imituoja. Mat širdies nuodėmė glaudžiai susijusi su netikėjimu.
Viskas, kas yra danguje ir žemėje, be jokių išlygų priklauso Allahui.
Visa savo tikrove ir esama tvarka yra Jo kūrinys, Jo nuosavybė. Jis valdo ir tvarko viską. Visoje visatoje nieko negalima paslėpti nuo Dievo žinojimo. Jis viską žino. Kadangi ir jūs esate šios visatos dalis, Jis žino, kas yra jūsų viduje ir išorėje, ką darote. Ir nesvarbu, ar atskleisite savo vidines mintis, ar jas paslėpsite, Dievas jus už tai atskaitos. Todėl nedarykite jokios blogosios veikos nei viešai, nei slaptai. Kadangi frazė „kas yra jūsų viduje“ yra absoliuti, ji apima visas sielos būsenas ir veiksmus.
Valia, polinkiai ir jausmai, mąstymas ir vaizduotė, visų rūšių prisiminimai ir įkyrios mintys, abejonės, įsitikinimai, įpročiai ir savybės / įtarimai ir su jais susijusios dvasinės reakcijos, tiek valingos, tiek nevalingos, nuolatinės ar laikinos, geros ir blogos savybės sieloje.
(vidiniame pasaulyje)
Tai apima viską, kas ten rasta. Tačiau visų pirma, kadangi kontekstas, t. y. sakinio eiga, eilutėje kalba apie blogus dalykus, tokius kaip liudijimo slėpimas ir atsisakymas pasakyti tai, ką žinai, tai geri dalykai išoriškai atrodo tarsi nepriklausantys nuo atskaitomybės.
Antrasis aspektas
„kas yra jūsų viduje”
Kadangi tai yra nusistovėjusi būsena, ji turi aiškią reikšmę jūsų viduje giliai įsišaknijusiems, nusistovėjusiems jausmams, mintims ir ketinimams, todėl atrodo, kad tai skiriasi nuo laikinų ir nepastovių jausmų, kurie tai yra, tai jų nėra.
Trečia,
Kadangi slėpimas ir atskleidimas yra valingi veiksmai, jie priklauso nuo žmogaus valios, jo ketinimų ir sumanymų, o nevalingi veiksmai čia neįtraukiami. Atsakomybė nebūtinai susijusi su atskleidimu ar slėpimu, nes ir ketinimų atskleidimas, ir jų slėpimas priklauso nuo paties žmogaus valios. Tai visada susiję su tyčiniu veiksmu ir ketinimu. Taigi, visi valingi veiksmai ir psichinės būsenos reikalauja atsakomybės.
Kas lieka paslėpta, o kas atskleidžiama, priklauso nuo Visagalio Dievo valios. Tačiau blogis, būdamas blogiu, savaime yra kančios ir skausmo priežastis. Todėl jo atskleidimas bet kokiu būdu yra kitokia kančia žmonėms. Ypač, jei tai neišvengiama kančia. Atsakomybė už tai neapsaugo nuo bausmės, t.y. dvasinės išganymo. Tada tik Dievo paslėpimas ir atleidimas gali tai užtikrinti. Todėl žmonės negali išvengti poreikio Dievo atleidimo ir gailestingumo. Trumpai tariant, niekas nuo Dievo nepaslėpta.
(Elmalılı, atitinkamos eilutės aiškinimas)
Musulmano perduotas hadisas, atskleisdamas, kaip šią ajetą suprato pranašo bendražygiai, padeda ją interpretuoti. Trumpai tariant, pasakojimas yra toks:
Kai buvo apreikštas šis ajetas, jį supratusieji jautė didelę naštą, todėl atėjo pas Pranašą ir atsiklaupė prieš jį.
„O Alacho pasiuntiny! Mums buvo nurodyta atlikti tokius darbus, kaip malda, pasninkas, džihadas ir labdara (zekatas), kuriuos galime atlikti pagal savo galimybes.“
(neturime ką jiems prikišti)
O dabar jums atėjo šis apreiškimas; mes neturime jėgų jo laikytis!”
jie sakė. Pranašas (Muhammedas)
„Ar ir jūs, kaip ir tie, kurie buvo prieš jus, sakysite: „Išgirdome ir nepaklusome“? O juk turėtumėte sakyti: „Išgirdome ir paklusome. Prašome Tavo atleidimo, o mūsų Viešpatie, nes sugrįžimas yra pas Tave.“
(Muslimas, Tikėjimas, 199)
jis taip liepė, ir jie taip sakė, ir kuo dažniau jie kartojo šią frazę, tuo labiau prie jos priprato. Tada (jų tokį požiūrį giriantis) 285-asis ajetas, o vėliau ir 284-asis ajetas, paaiškinantis ir tam tikra prasme koreguojantis aukščiau minėtą sahabų supratimą apie šį ajetą.
„Dievas niekam nepriskiria to, ko jis negali pakelti…“
buvo apreikštas 286-asis šios suros (sūros) posmas.
Po aukščiau aprašyto pasakojimo Muslimas taip pat citavo šiuos hadisus, kurie glaudžiai susiję su ta pačia tema:
„Dievas atleido mano tautai tai, ką ji galvojo – kol nepasakė ir nepadarė.“
(Muslimas, Tikėjimas, 201-202)
„Kai mano tarnas nusprendžia padaryti gerą darbą, aš jam užrašau vieną atlygį; o kai jis jį padaro, aš jam užrašau atlygį, padaugintą iki 700 kartų. Kai jis nusprendžia padaryti blogą darbą, bet jo nepadaro, aš jam nenurašau nuodėmės; o kai jis jį padaro, aš jam užrašau vieną nuodėmę.“
(Muslimas, Imanas, 204-207)
Kai Sahabai atėjo pas Pranašą ir pasakė, kad jiems kyla tam tikrų blogų minčių, susijusių su tikėjimu, kurių jie negali paaiškinti, Dievo pasiuntinys jiems atsakė:
„Jis yra pats tikėjimas.”
(Muslimas, Tikėjimas, 209)
Norint suprasti išverstas Korano ir hadisų eilučių reikšmes kaip vieningą ir neprieštaringą visumą, reikia jas nagrinėti kartu, atsižvelgiant į nuostatą, kad „žmonės bus atskaitingi už tai, ką jie galvoja ir netgi neišsako, ir, jei Dievas norės, jie bus nubausti“.
-vėlgi, kaip apreiškė Dievas-
„už blogus darbus, kurie tik prabėga mintyse ir neįvyksta, nuodėmė neįskaitoma; tai tarsi mintys, kurių žmogus negali kontroliuoti”
(jam nebus pajėgus)
„atsakomybės už mintis nebuvimas”
būtina suderinti šiuos teiginius. Šiuo tikslu aiškintojai pateikė skirtingas interpretacijas.
Ibn Abbasas šį nuostatą aiškino kaip susijusį su liudijimo slėpimu ir melagingu liudijimu. Aukščiau minėtose eilutėse nurodžius priemones, tokias kaip skolos užrašymas, liudijimas ir užstatas, šioje eilutėje pranešama, kas laukia skolos šalių, jeigu jos pasielgs nesąžiningai su patikėta joms atsakomybe. Norima pasakyti: „Dievas viską žino, nes Jis yra visko Kūrėjas, Valdytojas ir Viešpats. Jei liudytojas nuslėps ar nepilnai atskleis tai, ką žino, Dievas tai taip pat žinos ir atitinkamai pasielgs.“
Šis paaiškinimas, kurį pateiksime apibendrindami Ibn Ašūrą, yra puikus pavyzdys, kaip suprasti ir vertinti Korano ir hadisų tekstus kaip visumą, nesukeliant prieštaravimų tarp jų ir nepanaikinant vieno kito galiojimo: tai, kas praeina žmogaus mintyse, yra tik…
„atminimas”
sa
(svajonė, vaizduotė, gimimas)
Nėra abejonių, kad jis už tai neatsakys. Nes tai ne jo galioje, jis negali to kontroliuoti ir užkirsti tam kelią. Šis hadisas, teigiantis, kad „žmonės neatsako už tai, kas jiems šauna į galvą“, susijęs su šia mintimi.
Jei „mintis“ ne tik šmėkštelėjo, bet buvo apsvarstyta, apgalvota ir netgi pasiekė ketinimo ir sprendimo stadiją, tai, priklausomai nuo temos, turi savo variantus:
a)
Jei tai yra tikėjimas, netikėjimas, pavydas, priešiškumas, neapykanta ir panašiai –
iš prigimties neišreikšti, nevirstantys veiksmu, liekantys širdyje ir mintyse
– Jei tai yra psichologinės būsenos, emocijos ir sprendimai, akivaizdu, kad už juos tenka atsakyti.
b)
Jei ketinimas ir sprendimas susiję su „veiksmu”, pavyzdžiui, jei buvo ketinimas ir sprendimas įvykdyti vagystę, bet vėliau, be išorinio poveikio ar kliūčių, nuo to buvo atsisakyta, tai hadise pranešama, kad už tai netgi bus atlyginta.
c)
Jei nuo nusikalstamo ketinimo ir sprendimo buvo atsisakyta dėl išorinio poveikio ir kliūties, yra dvi viena kitai prieštaraujančios nuomonės dėl to, ar asmuo turėtų būti nubaustas taip, lyg būtų įvykdęs tą nusikaltimą.
(Diyanet tefsiras, Korano kelias, Bakaros suros 284-osios eilutės aiškinimas)
Su pagarba ir maldomis…
Islamas klausimais ir atsakymais
