1) Ar tikrai Visatoje pranašams buvo atsiųstos tik keturios knygos (Tora, Psalmės, Evangelija, Koranas)? Ar gali būti ir kitų knygų, atsiųstų kitiems pranašams ar tautoms, kurių mes nežinome? 2) Trys iš keturių knygų buvo atsiųstos Izraelio vaikams. Kokios gali būti šio fakto priežastys? Kodėl kitoms tautoms ir tautoms nebuvo atsiųstos knygos? Ar nebuvo poreikio? (Išskyrus Koraną) Ar galėtumėte panašiai atsakyti į šiuos du klausimus ir kalbant apie vadinamuosius „suhuf“ – mažesnes knygeles?
Mūsų brangus broli,
Kadangi kiekvienai tautai buvo siųsti pranašai ir perspėtojai (Nahl, 16/32; Fatir, 35/25) ir kartu su jais buvo siųstos knygos (Bakara, 2/213), galima teigti, kad buvo siųsta daugybė knygų. Tačiau jos Korane atskirai neminimos. Minimos tik Suhuf, siųstos Abraomui (as) ir Mozei (as), taip pat Tora, Psalmės, Evangelija ir Koranas. Patikimumas abejotinas hadisas teigia, kad iš viso buvo siųsta šimtas puslapių, iš kurių penkiasdešimt – Šitui (as), trisdešimt – Idrisui (as), dešimt – Abraomui (as) ir dešimt – Mozei (as) [taip pat teigiama, kad dešimt buvo siųsta ir Adomui (as)] (iš Abu Zaro, ibn Abi’d-Dunja). Iš knygų Tora buvo siųsta Mozei (as), Psalmės – Dovydui (as), Evangelija – Jėzui (as), o Koranas – pranašui Mahometui (sas).
Beveik visi pranašai, paminėti ir nepaminėti Korane, savo pranašystes skelbė ir vykdė geografiniame Viduržemio jūros baseine (Sirija, Libanas, Izraelis, Egiptas), Mesopotamijoje (Irakas, Jordanija, dalis Irano) ir Arabijos pusiasalyje.
Iš esmės, tikroji šios problemos priežastis yra tai, kad Visagalis Dievas savo valia ir nutarimu nusprendė siųsti pranašus į Rytus. Kaip Dievas siuntė pranašus, kad jie perduotų Jo įsakymus, taip pat Jis pats nusprendė, į kurią šalį ir kokį žmogų siųsti kaip pranašą. Žmonės čia neturi jokios įtakos ar dalyvavimo.
; nors šis dalykas turi daug išminties, pirmieji du dalykai, kurie ateina į galvą, yra šie:
Pirmasis žmonijos protėvis, Adomas (a.s.), susitiko su savo žmona Ieva netoli Arafato kalno, esančio netoli Mekos. Žmonijos dauginimasis taip pat prasidėjo šioje apylinkėse. Nors Adomo (a.s.) sūnūs ir gausiai padaugėjo, pavyzdžiui, jo du sūnūs, kurie vėliau tapo pranašais, Šitas (a.s.) ir Idrisas (a.s.), vykdė savo pranašystės pareigas Mekoje. Nors tarp Adomo (a.s.) ir Nojaus (a.s.) praėjo ilgas laikas, Nojus (a.s.) gyveno dabartinės Kufos apylinkėse ir ten vykdė savo pranašystės pareigas. Salihas (a.s.), Išakas (a.s.), Jobas (a.s.), Elijas (a.s.) gyveno Šame ir jo apylinkėse, o Zacharijas (a.s.), Jonas (a.s.), Dovydas (a.s.), Saliamonas (a.s.) ir Jėzus (a.s.) – Jeruzalėje. Hudas (a.s.) buvo Jemenas, Mozė (a.s.) ir Juozapas (a.s.) buvo siųsti kaip pranašai į Egiptą.
Kiti pranašai taip pat atėjo iš šios apylinkės. Iš tiesų, pranašai buvo siunčiami į žmones ir į tas vietas, kur gyveno didžioji žmonijos dalis. Nes žmonija visada gyveno šiose vietose. Kaip sužinojome iš pranašų pasakojimų, komentarų ir islamo istorijos šaltinių, iki Jėzaus (a.s.) laikų žmonija gyveno minėtuose regionuose. Tuo metu žmonijos populiacija siekė kelis šimtus milijonų. Todėl nebuvo poreikio plėstis ir sklisti po visą pasaulį. Tik tada, kai pasaulio gyventojų skaičius padidėjo, žmonės pradėjo apsigyventi ir Europos bei Azijos viduje.
Nors šventosios knygos – Tora, Psalmės ir Evangelija – buvo siųstos Izraelio tautai, dauguma žmonių žino apie jas, nes jos buvo parašytos tame regione.
1. Mesnevî-i Nuriye, p. 91.
2. Isra, 17/5.
Su pagarba ir maldomis…
Islamas klausimais ir atsakymais
