– Ar yra nuodėmė pasilikti pas tėvą, pas svečią, pas vyresniuosius?
Mūsų brangus broli,
Abu Umame pasakoja: Pranašas atėjo pas mus, laikydamas rankoje lazdą. Mes atsistojome, kad jį pasveikintume. Tada jis tarė:
„Nesikelkite taip, kaip keliasi persai/ne arabai vieni kitiems, norėdami parodyti pagarbą.“
(Abu Dawud, Adab, 165)
– Ibn Hadžeras, remdamasis Taberiu, nurodė, kad šis hadisas yra silpnas.
(žr. Ibn Hadžer, Fethu’l-Bari, 11/49-50)
Šiuo klausimu yra ir kitų hadisų pasakojimų:
„Kas lenkiasi turtingam žmogui, tas save pažemina, nes jį išaukština ir geidžia jo turto; tokiu būdu jis praranda du trečdalius savo asmenybės ir pusę savo tikėjimo.“
(Beihakī, es-Sunenü’l-Kubrā; Alâuddin Abidin, el-Hediyye’l-Alâiyye, 249; panašus hadisas ir jo aiškinimas žr. Fetâvay-i Ibn Salah, 18)
„Kas mėgsta, kad žmonės jam pataikautų (stovėtų prieš jį išsitiesę), tas tegu pasiruošia vietą ugnyje.“
jie pasakė.
(al-Bayan wa-t-ta’rif, 2/205)
Taip pat yra hadisų, kurie rodo, kad atsistoti prieš ką nors yra leistina:
a.
Abu Saidas al-Hudris pasakoja: Kai Kureizos žydai priėmė Saado ibn Muazo sprendimą, jis (būdamas ligotas) atvyko ant asilo. Pranašas, jį pamatęs, pasakė susirinkusiems:
„Atsistokite prieš savo poną / viršininką.“
pasakė.
(Buhari, Atk, 17; Istizan, 26)
b.
Pasakoja Aicha:
„Kai Pranašas pamatė ateinant savo dukrą Fatimą,
‘Sveiki atvykę’
ir tuojau pat atsistodavo, pabučiuodavo ją ir pasodindavo į savo vietą.”
(Ibn Hadžeras, 11/50)
c.
Kai Hazrat Kabas, kurio atgaila buvo priimta, pirmą kartą atėjo į mečetę, Hazrat Talha atsistojo jam iš priekio ir
jis atsistojo jį pasitikti. Pranašas Mahometas nieko nepasakė dėl šio jo poelgio.
(Ibn Hadžeras, 11/52)
Kaip teigė kai kurie mokslininkai, tokie kaip Imamas Nevevi ir Hattabi, atsistoti priešais asmenį, kuris tikrai to vertas savo dorybėmis, yra pagirtina, nes tai yra pagarbos išraiška.
(Ibn Hadžeras, 11/51).
Nes,
„Tas, kas nerodo pagarbos vyresniesiems ir gailestingumo jaunesniesiems, nėra iš mūsų.“
(Câmiu’s-sağîr, 5/388)
Tai nurodyta ir hadise.
Jei atsistojimas kyla ne iš pagarbos, o iš pernelyg didelio išaukštinimo atvykstančio asmens, tai yra neleistina. Šiuo atveju labiau tinka hadisus, kurie nepritaria atsistojimui, interpretuoti šia prasme.
Kai kuriuose teisės vadovėliuose;
„Jei kas nors įeina į mečetę, kur sėdi ir Koraną skaito žmogus, ir tas, kas įeina, yra vertas pagarbos, tai atsistoti jam iš pagarbos nėra draudžiama.“
vadinamas.
(en-Nemenkanî, el-Fethur’-Rahmani, 2/256)
Tahavi,
”
Pats atsistojimas (liaynihi) nėra draudžiamas (makruh).
„Nemalonu (draudžiama) yra džiaugtis tuo, kad kas nors atsistoja, ir atsistoti tam, kas neturėtų atsistoti.”
staiga,
Ibn Vehbân: „Mano nuomone, šiais laikais atsistoti yra gražu (pageidautina). Nes neatsistoti…“
neapykantai, pagiežai ir priešiškumui
-ypač vietose, kur yra paprotys atsistoti,- gali sukelti problemų”, – sako jis. (en-Nemenkanî, age, 2/257)
O Ezraî gi;
„Net ir šiandien, kaip pažymėjo Ibn Abdisselam, atsikėlimas tapo netgi privalomas, siekiant užkirsti kelią priešiškumui ir santykių nutraukimui, ir tai įtraukta į principą, kad reikia užkirsti kelią blogiui.“
pareiškia savo nuomonę.
(žr. Ibn Hadžer al-Mekki, ez-Zevadžir, 2/171)
Tačiau šią jo nuomonę al-Mekki savo knygoje, kurioje išvardinti didieji nuodėmės, pateikia skyriuje „Trys šimtai devyniasdešimt septintoji didžioji nuodėmė – žmogaus meilė tam, kad žmonės jam atsistotų iš pagarbos ir pagarbos“, ir tada pateikia tokį paaiškinimą: „Taigi,
Nėra nieko blogo pakilti su tokiais jausmais kaip mokslas, garbė, moralė, vaiko ir tėvo santykis, draugystė ir pan.
Jis netgi turi traktatą, kurį parašė atsakydamas tiems, kurie su tuo nesutinka”, – sako jis.
(al-Mekki, mėnuo)
Pranašo (s.a.v.) laikais tikintieji, pamatę Pranašą (s.a.v.), nesikeldavo. Netgi Anas ibn Malik sako:
„Žmonės labiau už viską mylėjo Pranašą (s.a.v.). Nepaisant to, jie nesikeldavo, kai jį pamatydavo. Nes…“
kad jam tai nepatinka
jie žinodavo. Tačiau atsistodavo pasitikti atvykstantį iš toli.” (Fetavây-ı Hindiyye, 5/325, 369; Bezzâziye, 6/354; Nevevî, el-Fetâva, 79)
Išvada:
1.
Žmonėms draudžiama norėti ir reikalauti, kad kiti atsistotų jiems pagerbti ir nusilenktų.
2.
Išmintingi, mandagūs, dorovingi žmonės, artimi giminaičiai, tokie kaip tėvas ar senelis, taip pat keliautojai, atvykstantys iš toli, nusipelno, kad juos pasitiktume ir pavaišintume (tai yra pageidautina).
3.
Žmonėms draudžiama atsistoti dėl jų turtingumo.
4.
Jei atsistojimas gali būti laikomas nepagarba, sukelti pyktį, neapykantą ir priešiškumą arba pakenkti tam, kuris neatsistoja, atsistoti nėra nuodėmė tam, kuris atsistoja, bet yra haram tam, kuriam atsistojama.
(plg. Ibn Hadžer, 11/51-52; Aini, Umdetü’l-kârî, 20/252; Faruk Bešer, Fetvalarla Çağdaş Hayat, Nun Yayıncılık, Stambulas 1997, p. 476-479)
Su pagarba ir maldomis…
Islamas klausimais ir atsakymais
Komentarai
kaya_068
Tebūnie Dievas patenkintas jūsų pastangomis, tai puikus ir išsamus atsakymas, po kurio nelieka jokių abejonių, viskas paaiškinta detaliai.
