Ar šie du pasakojimai yra tikri?
a) Kai Abdulkadir Geylani (ks) su savo bendruomene, susirinkusia ratu, mečetėje atliko Allahu Zülcelali zikr, vienas kofiras, smalsiai stebėdamas pro mečetės langą, norėjo sužinoti, ką jie daro. Galbūt jis galvojo: „Rasiu ką papasakoti žmonėms lauke“. Tačiau jis nieko kito, tik zikr, nematė. Beviltiškai grįžęs namo vakare, jis užmigo. Sapne jis buvo apklaustas ir, kaip jo gyvenimo rezultatas, pateko į pragarą. Kai zebanijos vedė jį į pragarą, jis staiga pamatė Abdulkadir Geylani (ks). Geylani (ks) tarė: „Palikite jo galvą mums, nes jis įkišo savo galvą į mūsų susirinkimą“. Jis pabudo iš didelio siaubo ir šauksmo. Supratęs, kad tai buvo sapnas, jis šiek tiek nurimo. Su kartėliu džiaugsmu jis skubėjo ieškoti Geylani (ks). Jie susitiko kelyje. Kai vyras ketino pradėti kalbėti, Geylani (ks) tarė: „Jei būtum įkišęs ne tik galvą, bet ir visą kūną, mes ir jį būtumėm išgelbėję“. Pamatęs šį stebuklą, vyras atsivertė į islamą. Jis tapo musulmonu ir pasiekė išganymą.
b) Vieną dieną girtas vyras, išeidamas iš smuklės, ėjo namo ir išgirdo zikro garsus. Jis nežinojo, kas tai yra, ir susidomėjęs, iš kur sklinda garsas, nuėjo ten. Jis pasilenkė prie lango ir pamatė, kad ten susirinkę Abdulkadir Geylani mokiniai atlieka zikr, kalbasi ir kalba apie Dievą. Jis pažvelgė ir tarė: „O, Viešpatie, kokie nuostabūs žmonės!“ Ir nuėjo namo, kur ir mirė. Kitą dieną jį laidojo, dėjo į kapą. Angelai sakė: „Mes jį nuvesime į pragarą.“ Gavs-ı Azam Abdulkadir Geylani paklausė: „Kur jį vedate?“ „Šis vyras buvo baisus, jo vieta tik pragare“, – atsakė jie. Gavs-ı Azam tarė: „Aš neatiduosiu jo galvos, darykite su jo kūnu, ką norite. Nes ta galva, tos akys su meile žiūrėjo į mano mokinius.“ „Akys, kurios su meile ir švelnumu žiūrėjo į mano mokinius, nebus sudegintos ugnyje. Aš neatiduosiu jo galvos, bet darykite su likusia dalimi, ką norite, man tai nerūpi“, – pasakė jis. – „O Gavs, ar taip gali būti? Galva vienur, kūnas kitur?“ – „Pateikite tai Aukščiausiajam“, – atsakė jis. – „O Viešpatie, ką darysime su šiuo mirusiuoju?“ – paklausė jie. Dievas atsakė: „Kur yra galva, ten yra ir kūnas. Todėl svarbu ne kas mes esame, o su kuo esame. Ir mes turime gerai pasirinkti, ką mylėti ir ko nemylėti. Kur ir su kuo norime būti anapus, turime nuspręsti čia, žemėje.“
[Žmogus pomirtiniame gyvenime bus kartu su tais, kuriuos mylėjo žemiškajame gyvenime… Pažvelk į tuos, kuriuos myli, ir pamatysi, kur keliausi po mirties.!.]
Mūsų brangus broli,
a) Mes neradome jokių įrodymų, patvirtinančių šios istorijos tikrumą.
b)
Ši istorija panaši į ankstesniąją. Kai kurie ją šiek tiek papildė ir papasakojo mums. Mes neradome jokio šios istorijos patikslinimo ar vertinimo.
– Tačiau, žvelgiant į Korano ir Sunos bendruosius principus, šių pasakojimų patvirtinimas atrodo mažai tikėtinas.
„Iš tiesų, Dievas neatleidžia tiems, kurie jam prilygina kitus dievus,
(tuos, kurie mirė kaip pagonys ir netikintys)
niekada neatleis.”
(Nisa, 4/48)
Kol yra aiškus šios ir panašių eilučių tekstas, mąstyti kitaip būtų neteisinga. Dievas savo aiškų žodį nepanaikins dėl kokio nors globėjo. Pirmojoje istorijoje sakoma, kad jis atėjo į tikėjimą, ir su šiuo tikėjimu, net jei jis ir patirs bausmę po mirties, galiausiai pateks į rojų. Tie, kurie miršta be tikėjimo, niekada neišsigelbės.
Klausime esantis,
„Taigi, svarbu ne kas mes esame, o su kuo esame…“
Šis posakis yra netikslus ir gali būti interpretuojamas klaidingai. Nes hadise,
„Žmogus yra su tuo, ką myli.“
Šios frazės reikšmė yra tokia:
„Tas, kas myli, tik tada gali būti su mylimuoju, kai įrodo savo meilę jam.“
Mylėti reikia ne žodžiais, o darbais.
Sakyk: „Jei mylite Dievą, tai sekite mane, kad ir Dievas jus mylėtų.“
(Al-i Imran, 3/31)
eilutėje, kurioje rašoma:
meilės, kuriai trūksta tikėjimo ir darbų, teiginys
buvo nurodyta, kad tai netiesa.
Be to, daug ką mums pasako ir šis hadiso teiginys:
Pasak legendos, Rabiatu’l-Eslemi pasakė pranašui, kad nori būti jo draugu ir kaimynu pomirtiniame gyvenime, o pranašas atsakė taip:
„Tu taip pat padėk man šiuo klausimu, daug melsdamasis / atlikdamas maldas.“
(Muslimas, Salat, 489).
Netgi pats pranašas negali garantuoti išganymo tam, kas neturi tikėjimo ir gerų darbų.
Tikrai mylintys Abdulkadirą Geylani, jo tikėjimą ir darbus –
pagal savo galimybes –
Jis stengiasi būti bendrininku. Jei jo meilė įsitvirtino praktikoje ir jis į kapą nuėjo su tikėjimu, kuris yra tos meilės įrodymas, nėra nieko blogo manyti, kad Šachas Geilanis jam užtarėjaus.
Todėl teisingiausia būtų pasakyti štai ką:
„Norint išsigelbėti anapus, visų pirma turėsime atsižvelgti į tai, kas mes esame; tai yra, ar gyvenome musulmoniškai, ar įgijome tikinčiojo asmenybę. Tada turėsime atsižvelgti į tai, su kuo buvome; tai yra, ar buvome su tikinčiaisiais, ar su netikinčiaisiais; ar buvome su tais, kurie myli Dievą, pranašą ir islamo religiją, ar su tais, kurie jų nemyli.“
– Neišsiplėtojant šia tema, geriausia būtų palikti žodį šios srities specialistui / Jo Ekscelencijai Bediuzzamanui:
„Žmoguje, didžiąja dalimi, yra vadinamasis „hubb-u câh“ – garbės ir šlovės troškimas, savęs išaukštinimas ir veidmainiškas noras pasirodyti visuomenei, siekis užimti aukštą padėtį visuomenės akyse; šis noras, mažesniu ar didesniu mastu, būdingas kiekvienam pasaulietiškam žmogui. Netgi toks šlovės troškimas, kad jis pasiryžęs paaukoti savo gyvybę dėl šlovės.“
Šis jausmas yra labai pavojingas tiems, kurie siekia pomirtinio gyvenimo, ir labai neraminantis tiems, kurie siekia šio pasaulio malonumų.
; tai yra daugelio blogų savybių šaltinis ir silpniausia žmogaus vieta.”
„Taigi:“
Žmogų sužavėti ir pritraukti; jį prie savęs pririšti, glostant jo jausmus, ir jį tuo pačiu nugalėti. Labiausiai bijau, kad mano broliai ir seserys gali pasiduoti šiai silpnybei ir tapti ateistų įrankiais. Tai mane labai neramina. Kai kuriuos mano tikrai nelaimingus draugus jie taip pat suviliojo ir dvasiškai juos pakenkė.„Tie vargšai,
„Mūsų širdys yra su Mokytoju.“
jie mano esą saugūs, nes laikosi tokios nuomonės. Tačiau žmogus, kuris stiprina bedievystės srovę ir pasiduoda jos propagandai, galbūt net nežinodamas, gali būti panaudotas šnipinėjimui, o tai kelia pavojų.
„Mano širdis tyra. Ji ištikima mano mokytojo profesijai.“
Tai panašu į šį pavyzdį: kažkas meldžiasi, bet negali sulaikyti vėjo, jis išeina; įvyksta hades (nešvarumas). Jam
„Tavo malda sugedo.“
kai jam sakoma, jis atsako: „Kodėl turėtų būti nutraukta mano malda, juk mano širdis tyra.“…”
(žr. Laiškai, p. 412)
Be to,
„Su sapnais operacijų neatliekame“
šis principas yra ypač svarbus būtent tokiose situacijose.
Su pagarba ir maldomis…
Islamas klausimais ir atsakymais
