1. Kelis kartus daviau priesaiką ir vieną iš jų sulaužiau. Sulaužęs priesaiką, aš padovanojau vargšai mergaitei drabužių ir daiktų, kurių užtektų dešimčiai žmonių.
2. Ar tokios formos išpirka būtų pakankama?
3. Kai daviau drabužius, neturėjau omenyje jokių atgailos už priesaikos sulaužymą. Taigi, aš to neketinau. Ar mano duoti drabužiai gali atstoti atgailą?
4. Kitų priesaikų nesulaužiau, bet nusprendžiau, kad nepadariau nieko teisingo. Ar galima atgailauti ir be priesaikos sulaužymo?
Mūsų brangus broli,
Prisiekti daryti ar nedaryti tai, kas yra leistina, iš esmės yra leistina, tačiau tai paversti įpročiu nėra teisinga. Iš tiesų, Visagalis Dievas,
„Neklausykite to niekšo, kuris tik ir daro, kad prisiekia.“
(Rašiklis, 68/10)
Jis pasmerkė tuos, kurie be reikalo ir be pagrindo prisiekia. Korane nurodoma, kad duotas žodis turi būti ištesėtas:
„Laikykitės savo priesaikų.“
(Al-Ma’ida, 5/89),
„Laikykitės savo priesaikų, kurias davėte Dievo vardu. Neperlaužykite savo priesaikų, kai jas patvirtinote, pasitelkdami Dievą kaip garantą! Iš tiesų, Dievas žino, ką darote.“
(Nahl, 16/91)
Atsižvelgiant į tai, musulmonui būtų teisinga, kiek įmanoma, vengti prisiekinėti.
Tas, kas sulauž savo priesaiką, turi sumokėti priesaikos atpirkimo mokestį.
Priesaikos atpirkimas
Kiekvienam vargšui po vieną fitrą.
(Fıtır sadakası) dydis yra lygus vienam fitre’ui, kurį galima atiduoti vienam vargšui dešimt skirtingų dienų po vieną fitre’ą per dieną, arba pamaitinti dešimt vargšų ryte ir vakare, arba juos aprengti. Tiems, kurie to negali padaryti,
trys dienos nepertraukiamo pasninko
Jie turi laikytis pasninko. Ši išpirka yra nurodyta Korane.
(Al-Ma’ida, 5/89)
Jei priesaika duota su sąlyga, kad bus atsisakyta privalomo veiksmo arba padarytas draudžiamas veiksmas, tuomet šią priesaiką reikia sulaužyti ir sumokėti atgailą.
Nes jei toks priesaikos pažadas bus įvykdytas, bus padaryta nuodėmė.
1.
Priesaikos atpirkimo svarba kyla iš to, kad ji susijusi su Dievo vardu duoto pažado sulaužymu. Jei asmuo, prisiekęs Dievo vardu, pažadėjęs kažką padaryti ar nepadaryti, sulaužo šį pažadą, jis turi atlikti atpirkimą. Ši atpirkimo forma dažnai veikia kaip atgrasymo priemonė ir taip pat apsaugo nuo neapgalvoto prisiekimo Dievo vardu.
2.
Priesaikos atpirkimas yra dešimties atskirų asmenų pamaitinimas (tokiu kiekiu, kiek skiriama fitr sadaka) arba aprengimas. Vienam asmeniui skirta atpirkimo suma nepakankama. Ji turi būti skirta dešimčiai atskirų asmenų.
3.
Drabužių auka vargšui, duota be ketinimo atlyginti už priesaikos sulaužymą, neatstoja atlyginimo už priesaikos sulaužymą.
Šiuo atžvilgiu musulmonas neturėtų prisiekinėti, o jei prisiekė, tai reiškia, kad jis pasitelkė Dievą kaip savo pažado liudytoją, todėl jis privalo laikytis savo priesaikos.
Prisiekti nevykdyti to, kas yra privaloma (fardas ar vadžibas), arba daryti tai, kas yra uždrausta (haramas) ir nuodėminga, nėra musulmonui deramas elgesys.
Visagalis Dievas Korane sako:
„Nesinaudokite Dievu kaip priedanga savo priesaikoms, kuriomis įsipareigojate nedaryti gerų darbų, nesilaikyti dievobaimingumo ir nesutaikyti žmonių. Dievas viską girdi ir viską žino.“
(Al-Baqarah, 2:224)
Tačiau, jeigu vis dėlto tokia priesaika duota, ją sulaužyti ir vėliau atlikti priesaikos atpirkimą yra būtina. Apie tai pranašas (s.a.v.) viename hadise pasakė taip:
„Jei kas nors prisiekia dėl ko nors, o paskui pamato, kad yra geresnis dalykas, tai tegul sulaužo savo priesaiką ir atlygina už tai.“
(Muslimas, Eimanas, 15-16); (Merginanis, el-Hidaja, II, 358)
Su pagarba ir maldomis…
Islamas klausimais ir atsakymais
