– Sakoma, kad tie, kurie nemoka zakato, praranda savo turtą. Tačiau yra daugybė žmonių, kurie nemoka zakato ir vis labiau turtėja. Kodėl taip yra?
Mūsų brangus broli,
Šis pasaulis yra tarnystės ir vargo vieta, o ne atlygio ir poilsio vieta.
Žmogaus pagrindinė pareiga – pažinti savo Kūrėją ir gyventi pagal Jo nustatytas normas. O kelias į tai – per religines apeigas.
Garbinimas susideda iš dviejų dalių:
1.
Teigiamosios pamaldos
2.
Neigiamos apeigos
Teigiama garbinimo pusė yra mums žinomi aktai, tokie kaip malda ir pasninkas; o neigiama pusė – tai didelis atlygis, kurį žmogus gauna, kai, susidūręs su ligomis, nelaimėmis ir stichinėmis nelaimėmis, pajunta savo bejėgiškumą ir silpnumą, kreipiasi į savo Viešpatį ir kantriai laukia.
Kita vertus, pačias didžiausias nelaimes patiria tie, kuriuos Dievas myli labiausiai.
-pradedant nuo mūsų Viešpaties (jo vardas tebūna šventas)-
Prorokai ir teisieji tarnai taip pat patyrė išbandymus. Jei nelaimė būtų tikrai kažkas blogo, kaip manoma, tuomet Dievas nebūtų siuntęs nelaimių ir išbandymų savo mylimiausiems tarnams. Nes, kaip sakoma hadise:
„Tie, kurie patiria daugiausia nelaimių ir sunkumų, yra geriausi ir tobuliausi iš žmonių.“
(1)
Daugiau nelaimių ir bėdų tenka musulmonams todėl, kad jie šiame pasaulyje atlieka atgailą už savo klaidas ir nusikaltimus, ir jiems nereikia atsakyti už tai teismo dieną. Kaip dideli nusikaltimai ir žmogžudystės nagrinėjami dideliuose teismuose, o smulkūs nusikaltimai – mažesniuose, taip ir tikinčiųjų, padariusių nedaug nuodėmių, klaidos išvalomos šiame pasaulyje įvairiomis nelaimėmis ir bėdomis, ir jiems nereikia atsakyti už tai didžiajame teisme – teismo dieną. Tačiau netikėlių, padariusių didelių nuodėmių, bausmės šiame pasaulyje yra mažesnės, todėl jie atsakys didžiajame teisme, amžinojoje bausmės vietoje – pragare.
Tikintiesiems už jų padarytas nuodėmes dažnai tenka susidurti su bėdomis ir nelaimėmis šiame pasaulyje. Tai tam, kad jų bausmė būtų atlyginta šiame gyvenime ir jie išvengtų bausmės anapus. Tačiau netikėlių ir tironų padarytos nuodėmės ir nusikaltimai yra tokie dideli, kad šio pasaulio bėdos ir nelaimės neatitinka jų bausmės, todėl visa bausmė paliekama anapusiniam pasauliui. Net ir šiame pasaulyje už mažus nusikaltimus bausmė skiriama mažesniuose teismuose, o už didelius – didesniuose.
Žinoma, žmogus, pražudęs tūkstančius, milijonus žmonių, šioje žemėje neatsiskaitys. Tik pragariška bausmė gali atitikti jo nusikaltimus.
Mūsų Pranašas (s.a.v.):
„Apsaugokite savo turtą, mokėdami zakatą.“
Jis pasakė, kad didžiausias dvasinis draudimas tiems, kurie nori apsaugoti savo turtą, yra zakatas (privalomas labdaringas mokestis).
Netgi hadisų ir sirų knygose teigiama, kad šį šventąjį hadisą, kai jį pranašas (asm) skaitė savo draugams, išgirdęs pro šalį einantis krikščionis arabas sustojo ir kreipėsi į pranašą (asm):
„Dabar eisiu apskaičiuoti ir sumokėti savo zakatą, pažiūrėsime, ar tavo žodžiai išsipildys?”
Jis pasakė. Pasiuntinys (s.a.v.) nusišypsojo. Vyras nuėjo namo ir padarė, ką jam buvo liepta. Po kurio laiko jis norėjo prisijungti prie prekybinės karavanos, keliaujančios į Šamą; tačiau, kadangi atsirado kitų svarbių prekybinių reikalų, jis paprašė savo kaimynų, kurie prisijungė prie karavanos, kad jie paimtų ir jo kupranugario krovinį. Kaimynas sutiko ir jie išvyko į Šamą. Praėjus savaitei, mieste pasklido žinia, kad plėšikai apiplėšė prekybinę karavaną. Krikščionis prekybininkas, paveiktas šio įvykio dviem aspektais, nusprendė kreiptis į Pranašą (s.a.v.). Kitą dieną po to, kai jis priėmė šį sprendimą, jis gavo žinią nuo savo kaimyno:
„Keliautojų grupę užpuolė plėšikai. Tačiau, kai artėjome prie paskutinio sustojimo, tavo kupranugario koja buvo išnarinta, jis negalėjo eiti, todėl buvome priversti palikti kupranugarį su daiktais sustojimo vietoje ir tęsti kelionę. Štai kokia nelaimė mus ištiko. Tavo daiktai ir kupranugaris išsigelbėjo.“
Sužinojęs šią žinią, iš džiaugsmo iškart nuvyko pas Pranašą:
„O Muhamede, tu esi tikras pranašas. Tavo žodis išsipildė. Aš priimu islamą. Pamokyk mane jo…”
taip sukėlė vieno iš pranašiškų stebuklų pasireiškimą. (Mahir İz, Din ve Cemiyet).
Meistras Bediuzzaman taip apibūdina nesumokėto zekato pasekmes:
„Zakat yra kiekvienam asmeniui palaimos priežastis ir apsauga nuo nelaimių. Kas nemoka zakato, tas tikrai praras tiek pat turto, kiek sudaro zakatas; arba išleis jį nereikalingiems dalykams, arba jį atims kokia nors nelaimė.“
„Tikrame, vaizduotės sukurtame sapne, Pirmojo pasaulinio karo penktaisiais metais, man buvo užduotas klausimas keistame sapne:“
„Kodėl musulmonus ištiko šis badas, šie finansiniai nuostoliai ir fiziniai sunkumai?”
Sapne sakiau:
„Visagalis Dievas paprašė iš mūsų dešimtadalio ar keturiasdešimtadalio dalies turto, kurį pats mums davė, kad pelnytume vargšų maldas ir užkirstume kelią pykčiui ir pavydui. Mes, godumo vedami, to nepadarėme. Visagalis Dievas paėmė iš mūsų sukauptą zakatą – trisdešimt iš keturiasdešimties, aštuonis iš dešimties. Ir kiekvienais metais jis paprašė tik vieno mėnesio, septyniasdešimties išmintingų dienų pasninko. Mes gailėjomės savęs ir nepasninkavome. Visagalis Dievas, kaip bausmę, privertė mus penkerius metus laikytis septyniasdešimties rūšių varginančio pasninko. Ir jis paprašė tik vienos valandos per parą, malonios, šventos, šviesios ir naudingos dieviškos pamokos. Mes tingėjome ir neatlikome tos maldos ir prašymo. Mes praradome tą vieną valandą, pridėdami ją prie kitų valandų. Visagalis Dievas, kaip atlyginimą už tai, privertė mus penkerius metus mokytis, mokyti ir bėgioti, taip priversdamas mus atlikti tam tikrą maldos formą“, – sakiau.
1) el-Münâvî, Feyzü’l-Kadîr, 1:519, nr. 1056; el-Hâkim, el-Müstedrek, 3:343; Buharî, Merdâ: 3; Tir¬mizî, Zühd: 57; İbni Mâce, Fiten: 23; Dârimî, Rikâk: 67; Müsned, 1:172, 174, 180, 185, 6:369.
Su pagarba ir maldomis…
Islamas klausimais ir atsakymais
