Ar skirtumas tarp mokėjimo terminų yra palūkanos? Ar leidžiama pirkti ir parduoti/prekiauti su mokėjimo terminų skirtumu?

Ar leidžiama pirkti ir parduoti su atidėtu mokėjimu?

Mūsų brangus broli,

Islamo teisėje pelno riba paprastai nenustatoma,

Tai, kad tai paliekama rinkos sąlygoms ir asmenų sąžinei bei padorumui, prekybininkams užkrauna didžiulę atsakomybę. Bet kokioje prekyboje nebuvo laikoma tinkamu pirkimas ir pardavimas meluojant, apgaudinėjant ir sukčiaujant už pernelyg didelę kainą.

Pirkimo metu atsižvelgiama į pardavėjo, t.y. savininko, teises ir nustatomos tam tikros privalomos priemonės, leidžiančios jam tęsti savo komercinę veiklą, tačiau taip pat atsižvelgiama ir į kliento situaciją, ir nepritariama, kad jis būtų apgautas dėl savo nežinojimo ir nepilno supratimo apie įsigytos prekės pobūdį.

Štai, pavyzdžiui, parodytas būdas, kaip prekybininkas gali išsaugoti savo kapitalą ir sveikai tęsti savo prekybinę veiklą, parduodamas prekes su atidėtu mokėjimu, nurodydamas kainos skirtumą, palyginti su pardavimu iš karto.

Šventajame Korane yra pasakyta:

„…Dievas leido prekybą, o palūkanas uždraudė…“

(Al-Baqarah, 2:275)

Ši šventoji eilutė leidžia prekybą, nesvarbu, ar ji vykdoma su atidėtu mokėjimu, ar iš karto, ir parodo teisėtos prekybos pagrindą. Tačiau pranašas (p.a.s.) viename iš savo hadisų pareiškė, kad viename sandoryje negalima atlikti dviejų pardavimų. Šį hadisą aiškinę mokslininkai pateikė skirtingas interpretacijas. Kai kurie islamo mokslininkai, remdamiesi šiuo hadisu, teigia, kad atidėto mokėjimo skirtumas yra neleistinas, o kiti mokslininkai teigia, kad atidėto mokėjimo skirtumas nėra palūkanos, todėl šis hadisas nepatenka į draudimo ribas.

Imamas Tirmizis, aiškindamas šį hadisą, pateikia šias nuomones:

„Kai kurių mokslininkų nuomone, viename sandoryje yra du sandoriai,

„Šią suknelę parduodu už dešimt dirhamų grynaisiais arba už dvidešimt dirhamų skolon.“

tai reiškia, kad sandoris neturi būti susietas su viena iš dviejų prekybos rūšių ir negali būti nuo jos atskirtas.“ (Tirmizi, Buyu, 18)

Dauguma mokslininkų teigia, kad aukščiau minėtas hadisas rodo, jog sutartyje negalima nustatyti sąlygų, o jeigu kaina, t.y. atlygis už prekę, nėra aiškiai nurodyta, sutartis laikoma negaliojančia. Pavyzdžiui, Ahmedas Aliui…

„Jei parduosi man savo mašiną už tris šimtus tūkstančių lirų, aš tau parduosiu savo namą už du milijonus.“

tai, kas pasakyta hadise,

„Dvi sutartys vienoje sutartyje“

Taip; tai neleistina. Tačiau, jeigu sudaromos atskiros sutartys ir šios dvi sutartys nėra susietos viena su kita tokia sąlyga, tuomet tame nėra nieko blogo.

Pagal šventąjį hadisą, kitas draudžiamas sandorio tipas yra:

tai, kad nėra aiškios prekių vertės.

Pavyzdžiui,

„Šią prekę pardaviau už tūkstantį grynaisiais arba už du tūkstančius su atidėtu mokėjimu.“

Tai neleistina. Nes ši sutartis yra neapibrėžta. Nėra susitarimo dėl kurio nors iš šių dviejų variantų. Tačiau, jeigu abi šalys susitars dėl vieno iš šių dviejų variantų, sutartis bus leistina; ir ji neturės nieko bendro su palūkanomis.

Imamo Serahsî savo garsiajame veikale „el-Mebsut“ teigia, kad sandoriai, kuriuose numatytas atidėtas mokėjimas, yra leistini su sąlyga, kad šalys susitaria dėl vienos kainos iš anksto arba su atidėtu mokėjimu ir viena kitą palieka, ir tai skamba taip:

„Jei pirkėjas ir pardavėjas, sudarydami pirkimo-pardavimo sandorį, susitaria, kad pardavėjas nurodo kainą su atidėtu mokėjimu ir kainą su išankstiniu mokėjimu, arba kainą su mokėjimu po mėnesio ir kainą su mokėjimu po dviejų mėnesių, ir jie užbaigia sandorį nesusitarę dėl vienos iš kainų, toks pardavimas yra neleistinas. Tai yra priežastis, kodėl Pranašas (s.a.v.) uždraudė pardavimą su dviem sąlygomis. Tačiau, jei jie susitaria dėl kainos su išankstiniu mokėjimu arba su atidėtu mokėjimu ir taip užbaigia sandorį, tai yra leistina, nes abi šalys susitarė dėl vienos iš kainų.“ (el-Mebsût, 13/8)

Šiandien rinkoje plačiai paplitusi praktika taip pat apima tai. Pavyzdžiui, klientui iš anksto nurodomos kainos grynaisiais arba kreditu,

„Grynaisiais – tiek, išsimokėtinai – tiek“

Pateikiama keletas variantų ir paprašoma pasirinkti vieną iš jų. Klientas pasirenka jam tinkamiausią variantą, ir tada sudaroma sutartis. Svarbiausia, kad būtų susitarta dėl vienos iš nurodytų kainų ir sutartis būtų sudaryta pagal tą kainą.

Taigi, jeigu kas nors turi parduodamą daiktą,

„Kaina grynaisiais yra tokia, o kaina perkant išsimokėtinai – tokia.“

Jeigu būtų nurodytos abi kainos – tiek grynaisiais, tiek atidėto mokėjimo atveju – ir vėliau būtų susitarta dėl vienos kainos, toks sandoris būtų leistinas. Religinių prieštaravimų nėra.

Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad sutartis turi būti sudaryta su aiškiu susitarimu dėl vienos iš nustatytų kainų – grynaisiais arba atidėtu mokėjimu.

Tačiau, pavyzdžiui,

„Jei sumokėsite iki šio mėnesio, kaina bus tokia, o jei sumokėsite iki tokios ir tokios datos, kaina bus tokia.“

Reikia žinoti, kad tokie pardavimai, sudaryti su sąlyga „kaip ir“, yra negaliojantys. Mat šiuose sandoriuose pirkėjas ir pardavėjas nesusitaria dėl vienos kainos. Hadisuose minimas palūkanų mokestis aiškiai pasireiškia tokiuose sandoriuose.

Kai kuriose valstybinėse įstaigose, perkant prekes išsimokėtinai, taip pat taikomas terminų skirtumas.

Nors šis mokėjimo atidėjimas oficialiai vadinamas palūkanomis, jis neatitinka palūkanų esmės.

Taigi, čia sprendimas paliekamas kliento nuožiūrai. Jei mokama iš karto, jokių papildomų mokesčių nereikalaujama, o jei perkama kreditu, prašoma tam tikro priedo. Kadangi šis priedas atsiranda dėl atidėto mokėjimo, tokia praktika yra leistina.

Tačiau taip pat reikėtų pažymėti, kad

Teisės mokslininkų pareikštos nuostatos, leidžiančios taikyti atidėto mokėjimo palūkanas, nereiškia, kad tai yra rekomenduojama. Tai tik leidimas, kylantis iš komercinio gyvenimo būtinybės. Kitaip tariant, tai yra leidžiama. Taigi, musulmonas prekybininkas gali parduoti prekes su atidėtu mokėjimu, taikydamas palūkanas. Tačiau, be abejo, verta pagirti, jei jis parduos prekes be palūkanų tiems klientams, kurių galimybės yra ribotos.

Pastaruoju metu paplitusi praktika, kai prekė perkama iš karto, o vėliau mokama bankui dalimis, yra neleistina, nes tai laikoma palūkanų mokėjimu. Kadangi prekė parduodama ne tiesiogiai, o per banką, kuris suteikia pinigus, o už pinigus mokamos palūkanos, tai laikoma neleistinu.

Su pagarba ir maldomis…

Islamas klausimais ir atsakymais