Mūsų brangus broli,
Pagal Hanafių mokyklą,
Kiekvienas paauglys, kuris yra pakankamai protingas, kad suprastų, ką daro, gali skirtis su savo žmona.
Nesvarbu, ar ji laisva, ar vergė, ar ji pati nori skirtis, ar ją priverčia – vis tiek. Tačiau pagal Malikių mokyklą prievarta atliktas skyrybas negalioja.
(Al-Jawharat al-Nariyah)
Islamas visada saugojo santuokos institutą.
Jis nepateisino atsitiktinio moters palikimo, taip pat neleido, kad būtų įžeidinėjama moters garbė, juokais ar šiaip sau kalbant apie skyrybas. Šiuo atžvilgiu jis neleido juokais ar šiaip sau kalbėti apie skyrybas su savo žmona.
„Tu manęs nevertas.”
pripažino, kad vyro pareiškimas apie skyrybas turės teisinę galią.
Nes pranašas Mahometas (s.a.v.) pasakė:
„Trys dalykai yra rimti tiek rimtai, tiek juokais: santuoka, skyrybos ir susigrąžinimas.“
(Abu Dawudas, Talakas 9)
Panašiai, jei kas nors netyčia, liežuviu apsirikęs, išsiskyrė su savo žmona, toks skyrybas taip pat laikomas galiojančiu. Todėl tikintysis visada turi būti atsargus tiek savo elgesyje, tiek ir žodžiuose, ir visada save kontroliuoti.
Aiškus skyrybų pareiškimas
tai yra aiškus ir tikslą atspindintis skyrybų pareiškimas, išreikštas konkrečiais žodžiais.
Kadangi tai yra aišku, tai nereikalauja tyrimo dėl ketinimo. Jei tai išeina iš žmogaus burnos, tai turi teisinę galią, neatsižvelgiant į jo ketinimą.
„Tu esi laisva, aš tave paleidau.”
tokie žodžiai yra aiškūs.
Užuominomis išreikštam skyrybų pareiškimui reikalingas ketinimas.
Kadangi vartojami žodžiai gali turėti ir kitų reikšmių, be skyrybų. Todėl visi fukahai (islamo teisės žinovai) teigia, kad netiesiogiai išreikštos skyrybos įvyksta tik su atitinkama intencija. Nes neaišku, kokia prasme jie buvo vartojami.
(žr. Celal YILDIRIM, Islamo teisė)
Su pagarba ir maldomis…
Islamas klausimais ir atsakymais
