„O tie, kurie tikite! Neikite į Pranašo namus, kol jums nebus leista, ir neikite tik tada, kai būsite pakviesti, ir neikite per anksti, laukdami, kol bus paruoštas maistas, o kai pavalgysite, iškart išeikite ir nesėdėkite kalbėdami. Tai vargina Pranašą, ir jis gėdijasi jums tai pasakyti, bet Dievas nesigėdija tiesos. O kai prašote jo žmonų ko nors, prašykite už užuolaidos, nes tai švariau jūsų širdims ir jų širdims. Ir neturite teisės varginti Dievo pasiuntinio, ir neturite teisės po jo mirties vesti jo žmonų, nes tai būtų didelis nusikaltimas Dievo akyse.“ (Ahzab, 53)
– Ar ir Mahometas, kaip ir visi, yra mirtingas?
– Kokią universalią žinią šiandien ir rytoj mums gali perduoti ši eilutė?
– Argi Dievas, kurį garbina islamas, siuntė eilutes vien tik apie pranašo asmeninį gyvenimą?
Mūsų brangus broli,
Šlovė tebūnie Aukščiausiajam Dievui.
Mums nerūpi nuomonė žmogaus, kuris sako „Islamo Dievas“. Nes
tas, kuris kalba autoritetingai apie tai, kuo netiki
Niekieno logika nuolat veikia atvirkščiai. Juk išankstinis nusistatymas apakina akis, pyktis ir neapykanta užtemdo protą, o tas, kas bando paneigti tai, kuo netiki, praranda savo protinius gebėjimus.
Pavyzdžiui, jei iš dviejų visatos egzistenciją apmąstančių asmenų vienas tiki Kūrėju, tai jo visos mintys gali būti laikomos svarbiomis. Nes, paprasčiausiai apibendrinant, jis gali pasakyti:
„Nėra adatos be meistro, nėra raidės be rašytojo, nėra valstybės be vadovo, nėra provincijos be gubernatoriaus, netgi kaimas negali egzistuoti be seniūno, negali…“
Taigi, teigti, kad šis nuostabus visatos stebuklas atsirado atsitiktinai, be šeimininko, be kūrėjo, be autoriaus, be valdymo ir be valios,
tai yra protiškai neįmanoma.
Bet kas nors, kas nepripažįsta, kad taip yra,
„ontologiniu, archeologiniu, biologiniu ir pan. požiūriu, tai susiformavo atsitiktinai arba be gyvybės, be sąmonės, bejėgių priežasčių dėka“
jis privalo pateikti pavyzdį, o iki šiol tokio pavyzdžio niekas nepateikė, ir ateityje pateikti tokį į voratinklį įsipainiojusį pavyzdį yra tūkstantį kartų neįmanoma. Tai viena!
Antra:
Atitinkamos eilutės vertimas yra toks:
„O tie, kurie tikite! Neikite į Pranašo namus, kol jums nebus leista, ir nelaukite, kol bus paruoštas maistas; bet kai būsite pakviesti, eikite, ir kai pavalgysite, tuojau pat išsiskirstykite, nesėdėkite ir nekalbėkite. Tai Pranašą vargina, ir jis gėdijasi jums tai pasakyti, bet Dievas nesigėdija tiesos. O kai prašote jo žmonų ko nors, prašykite už užuolaidos; tai geriausia jūsų ir jų širdžių švarumui. Jums nedera varginti Dievo pasiuntinio, ir po jo mirties jums nedera vesti jo žmonų, nes tai būtų didelė nuodėmė Dievo akyse.“
(Al-Ahzab, 33/53)
a)
Čia ne esmė valgyti ar nevalgyti. Esmė – nuolatinis ryšys su Dievu, bendravimas su angelais, pareiga tarnauti, pranešti ir aiškinti apreiškimą žmonėms, rūpintis šeima ir t.t.
-vaizdžiai tariant-
Tai yra klausimas, susijęs su tuo, kad Šventoji Asmenybė (asm), kuri neturi laiko net galvą pasikasyti, neturėtų būti be reikalo trikdoma.
b)
Kai kurie neseniai islamą priėmę beduinai, elgdamiesi nepagarbiai ir nemandagiai, be jokios tvarkos ir padorumo, įžūliai įeidavo pas pranašą Muhammedą (s.a.v.), kuris yra ir šio, ir anojo pasaulio dvasinis ir materialinis vadovas, ir elgdavosi taip, tarsi jiems nebūtų svarbu, kada jie ateina ir kada išeina – toks elgesys, be abejo, vertas papeikimo.
c)
Visi žino, kaip svarbu iš anksto susitarti dėl susitikimo, net norint susitikti ne tik su prezidentu, ministru pirmininku ar gubernatoriumi, bet ir su bet kurios institucijos vadovu.
Dabar, be jokio išankstinio susitarimo ar leidimo, bet kuriuo atsitiktiniu metu – ryte, per pietus ar vakare – belstis į duris ir įeiti pas Visatos valdovo, aukščiausiojo Dievo pasiuntinį, pranašą Mahometą (s.a.v.), o dar ir laukti valgio meto, o pavalgius…
(tarsi jie būtų kaimo kavinėje)
kiek tik nori, jie gali užimti tą antžmogišką vietą susirinkimui
– lyg okupantas
– užsiiminėti tuo, be abejo, yra elgesys, kurį reikia įspėti.
d)
Nepaisant viso šio nepadoraus, įžūlaus elgesio, namų šeimininko, pranašo Mahometo (asm), susilaikymas nuo jų įspėjimo yra neprilygstamas pavyzdys, rodantis aukščiausią mandagumo lygį.
Vien tai, kad mums pateikiamas toks gyvas pavyzdys, skirtas pamokyti mus šios literatūrinės pamokos, pakankamai įrodo, kad Koranas yra dieviškos išminties šaltinis ir kad šios taisyklės galioja visais laikais.
Kaip žinoma, pranašas Mahometas (s.a.v.) savo asmeniu atstovavo visoms gyvenimo sritims – tiek asmeninėms, tiek visuomeninėms. Pavyzdžiui, jis buvo tėvas, vyras, valstybės vadovas, teisėjas, vadas, mokytojas, draugas, bičiulis ir t.t.
Šiuo požiūriu, kiekvienas asmuo, užimantis tokią pat padėtį, kokią užėmė Pranašas (s.a.v.), seka jo pavyzdžiu, o kiti musulmonai jį vertina pagal tą padėtį.
Pavyzdžiui,
kaip tėvas jis parodė pavyzdį, kuriuo turėtų sekti visi tėvai.
Jo, kaip teisėjo, priimti sprendimai yra pavyzdys visiems teisėjams, jo, kaip valstybės vadovo, elgesys yra pavyzdys visiems valstybės vadovams, o jo, kaip vado, veiksmai yra pavyzdys visiems vadams. Taip pat gali būti ir kiekvienam tikinčiam ir musulmonui.
Taigi, galima teigti, kad šiame klausime minimą eilutę reikėtų vertinti pagal šią atstovavimo poziciją ir kad šios nuostatos galioja ir tiems, kurie užima šias pozicijas.
Dievo žodis ateina iš amžinybės ir tęsiasi į amžinybę.
visada yra pamokų ir įspėjimų, kuriuos galima išmokti; žinoma, tiems, kurie nori suprasti.
„Iš tiesų, tiems, kurie tikisi Dievo ir Paskutinės dienos ir kurie daug kartų minėdami Dievą, seka Dievo pasiuntinio pavyzdžiu, yra puikus pavyzdys.“
(Al-Ahzab, 33/21)
Su pagarba ir maldomis…
Islamas klausimais ir atsakymais
