„O tie, kurie tikite! Kodėl sakote tai, ko nedarysite? Sakyti tai, ko nedarysite, yra didelis nusikaltimas Dievo akyse.“ (Saf, 61/2-3)
Mūsų brangus broli,
„O, kurie tikite! Kodėl sakote tai, ko nedarysite? Sakyti tai, ko nedarysite, yra didelis Dievo pyktis.“
(Saf, 61/2-3)
Ši eilutė nereiškia, kad musulmonas negali pasakoti kitiems apie religinius dalykus, kurių pats nepatyrė. Eilutė kalba apie tai, ko jis pats praeityje nedarė.
„Padariau.”
tuos, kurie meluoja ir sako, kad padarys, nors to nepadarys arba negalės padaryti
„Padarysiu.”
tai skirta tiems, kurie duoda pažadus, bet jų nevykdo, sudrausminti.
Šį ajetą galima interpretuoti dviem būdais:
a)
Žadėti tai, ko asmuo neketina padaryti,
b)
Jis pateikė melagingą pareiškimą apie savo veiksmus, apsimesdamas, kad padarė tai, ko nepadarė.
Komentaruose pateikiama daugybė įvykių, kurie patvirtina beveik kiekvieną iš šių interpretacijų.
(žr. Taberî ir Zemahšerî, atitinkamo ajeto aiškinimas)
Šie įvykiai, aprašomi kaip apreiškimo priežastis, padeda suprasti eilučių prasmę, tačiau galima teigti, kad čia taip pat siekiama pateikti ilgalaikę žinią apie tai, kaip svarbu vengti prieštaringų žodžių ir veiksmų. Kai kurie komentatoriai mano, kad tai…
melavimą ir pažadų nesilaikymą
nurodė, kad tai yra pasmerkimo išraiška
(Zamachšarī, IV/91-92)
tai atspindi šį supratimą. Todėl galima daryti išvadą, kad šis įspėjimas apima ne tik atotrūkį tarp to, kas pasakyta, ir to, kas padaryta, bet ir pačių žodžių ir veiksmų tarpusavio suderinamumo būtinybę.
Asmeniniame ir visuomeniniame gyvenime
Ir geri, gražūs ir naudingi dalykai, ir blogi, bjaurūs ir kenksmingi dalykai pirmiausia gimsta mintyse, o tik paskui virsta žodžiais ir veiksmais. Tikintysis, kuris visada turi būti geru pavyzdžiu savo visuomenėje, turi derinti savo žodžius ir darbus, jo žodžiai, veiksmai ir elgesys neturi prieštarauti jo tikėjimui. Priešingas elgesys gali pakenkti, o netgi sunaikinti gerą moralę, sąžiningumą ir pasitikėjimą visuomenėje. Tai veda žmones į sugedimą ir neramumus. Tokios visuomenės žmogus negali būti laimingas, negali tobulinti savo dvasingumo, negali pelnyti Dievo palankumo ir meilės. Todėl Dievas Korane reikalauja, kad tikinčiųjų žodžiai ir darbai derėtų tarpusavyje, kad būtų laikomasi duotų pažadų ir sudarytų sutarčių.
„O, kurie tikite! Kodėl sakote tai, ko nedarysite? Sakyti tai, ko nedarysite, yra didelis nusikaltimas Dievo akyse.“
Kai kuriuose vertimuose (1) ši eilutė yra:
„Kodėl sakote tai, ko nepadarėte?”
išversta kaip. Šis vertimas neatitinka originalaus teksto. Nes tokio vertimo arabiškas atitikmuo yra
„ko tu nepadarei”
taip yra. O štai ir eilutė
„ką gi jūs darote?”
yra tokia.
„Ma”
Tai yra jungiamasis žodis, reiškiantis „tas, kuris“.
„Nedarykite taip“
Tai yra būsimojo laiko neigiama forma, jūs negalėsite.
„ko nedarote”
tai reiškia, kad to nedarysite. (2)
„Jūs to nepadarėte”
negalima,
„ko nepadarėte”
tai reiškia, kad jūs to nedarėte.
„Lem”
neigiamą dalelytę, esamojo laiko veiksmažodį,
(esamojo laiko veiksmažodis)
neigiama praeitis
(praeteritum)
išverčia. Skirtumas tarp „to, ko negalite padaryti“ ir „to, ko nepadarėte“, yra visiškai kitoks.
Žmogaus
pasakyti, ko nepadarė
Tai yra melagingas pareiškimas, tai yra melas.
O pasakyti, kad žmogus kažko nepadarys, yra…
jis duoda pažadą, kurio negali įvykdyti arba kurio neįvykdys. Pirmasis susijęs su praeitimi, tai yra žinia, o antrasis susijęs su ateitimi, tai yra pažadas.
Kai kurie žmonės šią eilutę naudoja netinkamame kontekste. Jie ją cituoja, norėdami pagrįsti, kad pamokslininkas ar patarėjas, visų pirma, pats turi daryti tai, ką sako ir pataria kitiems, kad jei pats nedaro to, ką pataria, tai jo žodžiai neturės jokios įtakos.
„Kodėl jūs pasakojate kitiems apie tai, ko nepadarėte?”
Jie teigia, kad meluojantis žmogus neturi teisės kitam sakyti „nemeluok“, o geriantis žmogus neturi teisės kitam sakyti „negerk“.
Idealu, kai žmogus, duodantis patarimus kitiems, pats laikosi tų patarimų ir nepamiršta savęs, kai patarinėja kitiems. Iš tiesų, Visagalis Dievas,
”
(O žmonės!)
Argi jūs liepiate žmonėms daryti gera, o patys save pamirštate?”
(3)
Šiuo ajatu smerkiamas asmuo, kuris liepia kitiems daryti gera, gražius dalykus, naudingus darbus, atlikti religines pareigas, paklusti Dievui ir Jo Pranašui, o pats to nedaro, t.y. pamiršta tai, ką sako. Tačiau nei iš šio ajato, nei iš ajato, kurį bandome išanalizuoti…
„Nėra teisinga sakyti kitiems dalykus, kurių patys nesilaikome savo gyvenime.”
Tokios prasmės iš to išgauti neįmanoma.
Žmogus pats turi daryti tai, kas teisinga, gera ir gražu, ir kviesti kitus tai daryti; pats turi atsisakyti to, kas bloga, bjauru, nuodėminga ir nenaudinga, ir raginti kitus tai padaryti. Tai yra idealas. Tačiau žmogus negali atsisakyti pareigos skatinti gerumą ir atgrasyti nuo blogio tik todėl, kad pats negali daryti gero ir atsisakyti blogio; jei jis tai padarys, jis apleis savo pareigą, taip padvigubindamas savo kaltę. Pirmoji kaltė – nedaryti gero, daryti draudžiamus, nuodėmingus veiksmus; antroji kaltė – apleisti pareigą skatinti gerumą ir atgrasyti nuo blogio. Todėl žmogus turi atlikti pareigą mokyti, skatinti gerumą ir atgrasyti nuo blogio, net jei pats to negali įgyvendinti.
Iš tiesų, tą patį susirūpinimą išreiškė ir pranašo (s.a.v.) palydovai, kurie taip pat uždavė jam šį klausimą:
Pasakoja Anas: Mes paklausėme pranašo (s.a.v.):
„O, Alacho pasiuntiny! Argi mes neįsakysime kitiems daryti gera, kol patys neįvykdysime visko iki galo? Argi mes neįspėsime kitų nuo blogio, kol patys nesusilaikysime nuo visų blogybių?“
paklausėme. Pranašas (s.a.v.) atsakė:
„Ne! Net jei patys neatliekate visų gerų darbų/visų nurodytų gerų darbų, vis tiek raginkite kitus daryti gera. Net jei patys nesusilaikote nuo visų blogybių, vis tiek stenkitės atgrasyti kitus nuo blogio.“
taip jis pasakė.
(žr. Gazali, Ihjau’l-Ulum, II/329).
Taip pat galime pasakyti, kad neteisinga manyti, jog tas, kas pats nedaro to, ką sako, neturi jokios įtakos kitiems. Žmogaus pareiga yra skelbti gerumą, liepti daryti gera ir atgrasyti nuo blogio, o sėkmė ir įtaka priklauso nuo Dievo. Kartais blogą pavyzdį rodančio žmogaus žodis gali būti netgi veiksmingesnis. Pavyzdžiui, žmogus, turintis žalingų įpročių, tokių kaip alkoholio, cigarečių ar narkotikų vartojimas, gali kitam…
„Aš mačiau, kiek jie žalos ir blogio padarė, neduok Dieve, kad jūs prie jų priprastumėte.”
tai, ką jis sako, gali turėti didesnį poveikį nei tai, ką pasakytų žmogus, kuris neturi tokio įpročio.
Nagrinėjamos eilutės tema visiškai skiriasi nuo to, ką mes čia aptarėme. Eilutė kalba apie žmogaus vidinį pasaulį,
nuoseklus, kurio žodžiai atitinka jo veiksmus
Tai susiję su pažadu, įžadu ir jo vykdymu. Ajeto atsiradimo priežastis taip pat atskleidžia šią prasmę.
Išnašos:
1. Pavyzdžiui, Hüseyin ATAY-Y. KUTLUSAY, Koranas ir jo vertimas į turkų kalbą, D.İ.B. leidykla, Ankara, 1985.
2. Būsimojo laiko neigiamoji forma (neigiamas būsimasis laikas).
3. Sura al-Baqara, 2/44.
Su pagarba ir maldomis…
Islamas klausimais ir atsakymais
