Mūsų brangus broli,
Atitinkamų eilučių vertimai yra tokie:
Šios eilutės iš Korano prasmę galima suprasti dvejopai:
„Dievas tau ir su tavimi esantiems musulmonams yra pakankamas.“
„Dievas ir tau paklusnūs musulmonai tau pakankami.“
Šio ajeto atsiradimo priežastis taip pat remiasi dviem skirtingais pasakojimais:
Pranašas Mahometas (s.a.v.) buvo priverstas dalyvauti Badr mūšyje su armija, kuri buvo tik trečdalis pagonių armijos dydžio, nors jis nebuvo pasiruošęs karui ir susidūrė su galinga priešo armija. Jo tikslas nebuvo karas, o susitikimas su Abu Sufjano karavanu. Todėl, kaip žmogui, jam buvo normalu jausti nerimą.
Ši eilutė buvo apreikšta šiek tiek prieš mūšį, siekiant pagerinti pranašo (s.a.v.) nuotaiką ir pašalinti jo nerimą, kai jis buvo tokios dvasinės būklės. O vėlesnėje eilutėje musulmonai raginami eiti į mūšį.
Taigi, šiame ajate duotas pažadas nėra absoliutus, o susijęs su Badr mūšiu. O šio pažado teisingumas pasitvirtino Badr pergalės dėka.
Mekoje (šiuo atveju laikoma, kad eilutė yra Mekos periodo), tikėjimą priėmė 39 žmonės: 33 vyrai ir 6 moterys. Mekos musulmonų padėtis yra žinoma. Jie patyrė visus įmanomus persekiojimus. Galiausiai, netgi toks karingas vyras kaip Hz. Omer, eidamas nužudyti Hz. Pranašą (asm), pradėjo keistis išgirdęs Korano eilutes ir pasidavė. Tą pačią dieną, kai Hz. Omer tapo musulmonu, jis atvirai iššaukė netikėlius, paskelbė savo tikėjimą ir kartu su kitais musulmonais, eidamas Mekos gatvėmis, jas užpildė „Tekbir“ šūksniais.
Pasak kai kurių šaltinių, ši eilutė buvo apreikšta, kai Hazratas Omaras priėmė islamą.
Taigi, šiame ajate nurodoma nauja era, prasidėjusi su Hz. Ömerio atsivertimu į islamą, kuri vienu aspektu reiškė svarbią paramą musulmonams, o kitu – susilpnino pagonių galią, todėl musulmonai jautėsi saugesni, o pagonys – labiau bijojo.
Mūsų nuomone, tiems, kurie supranta šio ajato prasmę iš jo formuluotės, jo apreiškimo priežastis yra Bedro mūšis.
Tiems, kurie supranta jo prasmę, šios ajetės apreiškimo priežastis yra Hz. Ömerio atsivertimas į islamą. Nes jam ši interpretacija labiau tinka.
Šiame ajete, kai pranašas Jokūbas atsako savo vaikams, jis iš tikrųjų nori pranešti, kad pasitiki ne savo vaikais, o Dievu.
Anksčiau Jokūbo vaikai davė savo tėvui žodį ir prisiekė. Tada jie taip ir padarė. Jų tėvas jais pasitikėjo ir atidavė jiems Juozapą.
Šį kartą jie prašo Benjamino iš jo tėvo ir vėl sako tą patį. Atsakydamas, Jokūbas sako: ir priduria: „Taigi, geriausias globėjas yra Dievas, geresnis už jus ir visus kitus. Todėl aš tikiuosi, kad Dievas apsaugos ir Juozapą, ir jo brolį.“
Šiame ajete nėra teiginio, kad Dievas apsaugos visus.
Reikia nepamiršti, kad Dievas turi skirtingus vardus ir savybes; visi jie pasireiškia. Vienos savybės buvimas netrukdo kitos savybės pasireiškimui. Laikyti tai prieštaravimu reiškia nepakankamai pažinti Dievą.
Jei Jo vardas visada pasireiškia ir viską saugo, tai kur pasireiškia Jo vardo apraiška?
Jei vienintelis viešpataujantis yra Dievo vardas, kuris duoda gyvybę, tai kaip pasireiškia jo vardas, kuris reiškia žudymą?
Pavyzdžiui, Dievas yra atlaidus, tai kas tada skiria bausmę?
Su pagarba ir maldomis…
Islamas klausimais ir atsakymais
