– „Mekijos užkariavimai“ ir „Mozės skyrius“
„Faraonas mirė kaip tikintysis, buvo paimtas į amžinybę švarus ir tyras.“
Ar jis tikrai taip pasakė, ar jis tikrai nuoširdžiai tai pasakė?
Mūsų brangus broli,
Visų pirma, pažymėtina, kad Ibn Arabi
„Mekijos užkariavimai“
Savo kūrinio 62-ajame skyriuje jis teigė, kad faraonas yra vienas iš tų, kurie amžinai liks pragare.
Ibn Arabi, tai
„BAB“
ı
„Pragaro lygmenys“
kas juos atskyrė. Jis teigė, kad pragare amžinai lieka keturios žmonių grupės, ir išvardijo jas taip:
Pirmoji grupė:
Išdidus, pasipūtęs Dievo atžvilgiu,
„Aš esu jūsų aukščiausiasis Viešpats.“
tai yra faraonai, Nimrodai ir panašūs į juos.
Antroji grupė:
Tie, kurie priskiria Dievui partnerius, yra pagonys.
Trečia grupė:
Mu’attila yra tie, kurie neigia Dievo egzistavimą, kitaip tariant, ateistai.
Ketvirtoji grupė:
Tai veidmainiai, kurie slepia savo netikėjimą ir apsimeta tikinčiaisiais. (žr. Futuhat, Beirutas, be datos, 1/201-302).
Nepaisant šio aiškaus pareiškimo, Fusus’e ar Futuhat’e faraono nėra.
„mirė su nuoširdžiu ir tyru tikėjimu“
pareiškimai, susiję su
-pagal jų tiesioginę reikšmę-
Atrodo, kad jis negali jam priklausyti.
Manome, kad Ibn Arabi šią temą užsiminė savo „Futuhat“ 167-ajame skyriuje (2/272-273), kur jis pateikia užuominas į simbolines reikšmes. Ir ši tema buvo neteisingai suprasta.
Atitinkamoje vietoje Ibn Arabi paminėjo du asmenis, kuriuos jis aprašė. Vienas iš jų yra tas, kuris paklūsta tiesoms, kurias atnešė pranašas Mahometas (s.a.v.).
„TÂBİ’“
paminėjo jį su titulu; o tą, kas turi idėjų ir nuomonę,
„Sahibu’n-Nazar“
(nuomonės formuotojas)
paminėjo jį tokiu titulu.
Išorinis ir vidinis aspektai
Kalbėdamas apie dieviškųjų savybių pasireiškimus, tokius kaip baimė, siaubas, gailestingumas, viltis, ir apie dvasinio pasaulio dėsnius, jis, pavyzdžiui, aptaria faraono situaciją ir apibendrina taip: tikėjimas Dievu yra įgimtas kiekvieno žmogaus prigimtyje, jo sąžinėje. Iš tiesų, faraonas, nors ir praleido gyvenimą, išoriškai kupiną maišto prieš Dievą, baimė nuskęsti jūroje iškėlė į paviršių jo sąžinės gelmėse slypintį jausmą ir…
„Aš tikiu Izraelio vaikų Dievu, kuriam jie tiki.“
ir taip patikėjo. Iš tiesų, šis jo tikėjimas buvo tarsi jo visą gyvenimą slėptos tarnystės žemumo ir bejėgiškumo išpažintis. Taip Dievas parodė savo begalinę gailestingumą, kad Jo tarnai niekada neprarastų vilties.
Pasak Ibn Arabi,
„Jie ryte ir vakare bus vedami prie ugnies. O kai ateis Paskutinioji diena:“
„Na, pasmerkite faraonų dinastiją pačiam baisiausiam prakeiksmui!“
sakoma.
(Mumin, 40/46)
Šiame ajate aiškiai teigiama, kad į pragarą pateks ne pats Faraonas, o jo dinastija.
(Futuhat, 2/276-277).
Šios Ibn Arabi nuomonės – remiantis aiškia Korano eilučių reikšme – mes negalime priimti. Neįmanoma suvokti, kad jis pats liktų išgelbėtas, kai jo dinastija dėl jo pateko į pragarą. Be to,
„Jis (Faraonas) eisiąs prieš savo tautą paskutinę dieną ir ves ją į ugnį. Kokia baisi ta vieta, į kurią jie pateks!“
(Hud, 11/98);
„Mes juos (Faraoną, Karuną, Hamaną) padarėme vadovais, kurie kvietė žmones į ugnį. Nors jie šioje žemėje valdė žmones ir gaudavo jų paramą, jie negaus jokios pagalbos paskutinę dieną.“
(Kasas, 28/41)
Akivaizdu, kad aukščiau paminėtose eilutėse aiškiai pasakyta, kad faraonas pateks į pragarą.
Kita vertus, tokio didžiojo tefsir ir hadis žinovo kaip Ibn Arabi, dvasinio pasaulio ašigalio,
-savo nuožiūra-
Taip pat nepagrįsta manyti, kad jis išsakė nuomonę, prieštaraujančią tam. Todėl mes
-pagal esamą padėtį-
Nors ir nesutinkame su jo pažiūromis, kurias laikome klaidingomis, mūsų nuomonė apie jį kaip apie puikų žmogų nepakeis.
Galiausiai, norėtume pažymėti, kad
Kai kurie mokslininkai, tokie kaip Ibn Taymiyyah, kurie skubėjo su apkaltinimais kufr (netikėjimu), apkaltino Ibn Arabi kufr, tuo tarpu daugelis teisingų mokslininkų teigė, kad jis buvo šventasis, netgi polius (aukščiausiasis šventasis), ir kad toks žmogus negalėtų padaryti tokios klaidos, ir panašiai.
„klaidinga interpretacija“
jie mano, kad tie žodžiai jiems nepriklauso ir kad kažkas juos įterpė į jų knygas – norėdamas jiems pakenkti.
Vis dėlto, tiek „Futuhat“ komentatoriai, tiek „Fusus“ komentatoriai citavo šiuos Ibn Arabi žodžius ir interpretavo juos įvairiais būdais.
[Daugiau informacijos šiuo klausimu žr.: Šeichas Mekki Efendi, Ahmedas Neyli Efendi, Ibn Arabi gynyba (parengė Halil Baltacı), Stambulas, 2004, p. 55-60)]
Nepamirškime, kad pats Ibn Arabi sako:
„Tiems, kurie nėra iš mūsų, nevalia skaityti mūsų knygų.“
Su pagarba ir maldomis…
Islamas klausimais ir atsakymais
