Ar leidžiama žaisti šachmatais ir nardais?

– Ar šiuo klausimu nuomonės skiriasi priklausomai nuo religinių konfesijų?

– Teigiama, kad šachmatų žaidimas yra makruh (neleidžiamas, bet ne draudžiamas) pagal Šafijos mokyklą, o pagal kitas tris mokyklas – haram (draudžiamas). Ar mums galioja mūsų laikomos mokyklos nuomonė, ar kaip turėtume vertinti šį sprendimą?

Mūsų brangus broli,

Šachmatai,

Tai žaidimas, paplitęs visoje šalyje, netgi mokyklose. Jam skiriami kursai, rengiamos varžybos, laikraščiuose ir žurnaluose jam skiriamos specialios rubrikos; netgi televizijoje rodomos atskiros laidos. Galiausiai, jis žaidžiamas įvairiose vietose ir laikais, ypač tarp jaunimo.

Esant tokiai situacijai, kaip ir kiekviename žaidime, šachmatuose taip pat egzistuoja tam tikri religiniai apribojimai. Yra skirtingų nuomonių dėl to, kas yra leistina ir kas draudžiama. Todėl, kad ir koks populiarus šis žaidimas bebūtų, kad ir kiek žmonių jį žaistų, tai savaime neįrodo nei jo leistinumo, nei draudimo.

Kaip žinoma, šachmatai yra persų kilmės žaidimas, išplitęs iš ten į kitas šalis. Anksčiau jis nebuvo plačiai žinomas tarp arabų. Tačiau po Persijos užkariavimo ir užsimezgus santykiams su persais, pamažu persų papročiai pradėjo plisti tarp musulmonų. Islamas, iš principo, toleravo ir nesikišo į kiekvienos tautos savitus papročius ir įpročius, kurie atitiko arba neprieštaravo jos dvasiai. Tačiau jis uždraudė ir nurodė atsisakyti tų elgesio, veiksmų ir papročių, kurie turėjo neigiamų pasekmių ar buvo žalingi.

Nors šachmatai neminimi autentiškuose hadisų rinkiniuose, kai kuriuose pasakojimuose jie paminėti.

„šacho savininkas“

yra laikomas netinkamu ir jo žaidimas yra draudžiamas. Hz. Ali (ra)

„Šachmatai – tai lošimas naujokams.“

nors šachmatai nebuvo palankiai vertinami, tarp pranašo Mahometo bendražygių buvo Abu Musa al-Ašari,

„


Šachmatais žaidžia tik tie, kurie nebijo nuodėmės.

pasakė jis, o didysis teisės žinovas Ibrahimas an-Nahai, kai jo paklausė apie šachmatus,

„Jis prakeiktas.”

taip atsakė. Taip pat ir Abdullah ibn Omar,

„Šachmatai yra blogesni už kitus azartinius žaidimus.“

pritardamas jo nuomonei,



Imamas Malikas

jis vertina šachmatus kaip nardų žaidimą ir laiko juos uždraustais.1

Tie, kurie priima šiuos pasakojimus ir nuomones.

Pasak daugumos islamo teisės žinovų,

,

Šachmatų žaidimas yra laikomas neleistinu ir draudžiamu dalyku.

Tokia yra ir labiausiai paplitusi nuomonė tarp Hanafių mokyklos pasekėjų.

Tačiau kai kurie mokslininkai šachmatų nepriskiria tai pačiai kategorijai ir mano, kad tam tikromis sąlygomis juos žaisti gali būti leistina. Šafi’i mokyklos galingas mokslininkas Imamas Nevevi šiuo klausimu sako:

„Šachmatai,

Daugumos mokslininkų nuomone, tai yra haram (draudžiama). Jei kas nors dėl šio žaidimo praleidžia maldos laiką arba žaidžia už atlygį, tai, mūsų nuomone, taip pat yra haram (draudžiama).”

Ibn Abidin, vienas iš Hanafių mokslininkų, apie šachmatus pasakė:

„Tai yra haram, mūsų tikėjime tai didelė nuodėmė.“

po to jis pažymi, kad Imamas Šafi’i ir, pasak vienos versijos, Imamas Abu Jusufas laikė šachmatus leistinais. Vehbanija, Šariho



„Šachmatuose nėra nieko blogo.“

o jo žodžiais tariant,

„Tai tik gandas.“

taip teigiama.2

Kaip pažymėjo Imamas Nevevi, kad šachmatai būtų laikomi leistinais, turi būti įvykdytos keturios sąlygos:

1.

Šachmatininkai neturėtų leisti, kad žaidimas juos taip įtrauktų, jog dėl to vėluotų malda.

2.

Šachmatais negalima žaisti už pinigus ar kitokią naudą, kuri galėtų paskatinti lošimą, t. y. neturi būti sąlygos, kad laimėtojas kažką gautų, o pralaimėtojas kažką prarastų.

3.

Žaidėjai žaidimo metu turėtų susilaikyti nuo blogų žodžių, melo, apkalbų ir keiksmų.

4.

Tie, kurie priprato prie šachmatų, neturėtų tapti jais taip apsėsti, kad negalėtų be jų apsieiti.

Taigi, remiantis šia nuomone, šachmatai laikomi leistinais, su sąlyga, kad neperžengiamos ribos, netrukdoma maldoms ir nesudaromos sąlygos nuodėmėms.

Šafijitų mokslininkas Ibn Hadžaras al-Mekki, nagrinėdamas šachmatų leistinumą, remdamasis pačia žaidimo esme, taip paaiškina skirtumą tarp nardų ir šachmatų:

„Žaidimas kauliukais paremtas atsitiktinumu. O šachmatai – mąstymu ir protiniais gebėjimais. Todėl iš to galima pasisemti naudos karo taktikos srityje.“

„Ez-Zevâcir“

Ibn Hadžeras, savo veikale, kuriame šiam klausimui skiriama daug vietos, galiausiai prieina prie šios išvados:

„Nėra prasmės ilgai vardinti skirtingas nuomones šiuo klausimu. Kai bus suprastas principas, bus galima suformuluoti sprendimą.“

Taisyklė yra tokia:

”

Jei tokie žaidimai remiasi mąstymu ir skaičiavimu, tai nėra kito kelio, kaip tik pasakyti, kad jie yra halal. Šachmatai yra tokie. Jei jie remiasi kauliukais ir spėlionėmis, tai nėra kito kelio, kaip tik pasakyti, kad jie yra haram. Nardai taip pat yra tokie.”3

Galų gale,

Atsižvelgiant į Imamo Šafi’i ir Abu Jusuf’o sąlygas bei Ibn Hadžero paaiškinimus, laikantis nuolaidžiausios nuomonės, šachmatininkai gali būti atleisti nuo atsakomybės.

Išnašos:

1. ez-Zevâcir, 2: 200.

2. Reddü’l-Muhtar, 5: 523.

3. ez-Zevâcir, 2: 201-202.

Su pagarba ir maldomis…

Islamas klausimais ir atsakymais