Mūsų brangus broli,
Sūros „An-Nūr“ trečiojoje ajetoje (eilutėje),
„Ištvirkavęs vyras veda ištvirkavusią moterį arba pagonę; ištvirkavusi moteris veda ištvirkavusį vyrą arba pagonį.“
įsakyta.
O kas nutiktų, jeigu kas nors, per klaidą nuklydęs šiuo keliu, vėliau nuoširdžiai atgailautų?
Šios eilutės aiškinimus iš Elmalı Hamdi Yazır’io tefsirų galime apibendrinti taip. Pirmiausia pateiksime skirtingas nuomones, o 7-ame punkte nurodysime išvadą:
1.
Nors kai kurie teigė, kad „šioje ajetoje siekiama ne paaiškinti santuokos nuostatas, o pabrėžti ištvirkavimo blogį. Čia santuoka reiškia lytinius santykius, todėl draudimas taip pat yra ištvirkavimo draudimas“, tai yra beprasmiška. Kadangi Korane santuoka visada reiškia „santuokos sudarymą“, o ne lytinius santykius, šis aiškinimas yra neteisingas. Be to, parodyta, kad tokiu aiškinimu ajetas netektų jokios prasmės.
2.
Pasakojama iš Hz. Aišės (ra):
„Jei vyras su moterimi svetimauja, jis negali jos vesti, tai uždrausta šioje ajetoje. Kai jis pradeda tą darbą, jis jau yra svetimavęs…“
Abu Hayyano komentaruose teigiama, kad tokios pačios nuomonės laikėsi ir kai kurie iš pranašo draugų, tarp jų Ibn Mas’udas ir Bara ibn Azibas (r.anhüma). (1) Tačiau, kita vertus, šis klausimas buvo užduotas pačiam pranašui (sav).
„Pradžia – kvailystė, pabaiga – santuoka; draudžiamas dalykas nepadaro leistino dalyko draudžiamu.“
(2)
Buvo perduota, kad jis taip pasakė. Abu Bakras as-Siddikas, Ibnas Umaras, Ibnas Abbasas ir Džabiras, taip pat Tavusas, Saidas ibn Musajibas, Džabiras ibn Zeidas, Ata, Hasanas ir keturi imamai laikėsi nuomonės, kad tai leidžiama (3). Tačiau, kaip paminėta Fahrur Razio tafsire, nuomonė, kad vyro, padariusio svetimavimą, ir moters, padariusios svetimavimą, santuoka su doru vyru ir dora moterimi, ir doro vyro ir doros moters santuoka su vyru, padariusiu svetimavimą, ir moterimi, padariusia svetimavimą, yra draudžiama, yra ir Hz. Aišos (r.anha) ir Ibn Masudo, taip pat Hz. Abu Bakro, Hz. Omero ir Hz. Ali (radiyallahu anhum ecmain) mokyklų nuomonė (4), teigiama.
3.
Haseno nuomone, šis draudimas taikomas tik konkretiems vyrams ir moterims, kurie yra svetimoteriautojai. Pasakojama, kad vyras, nubaustas už svetimavimą (t.y., gavęs bausmę rykštėmis), gali vesti tik svetimoteriautoją moterį, o Hz. Ali (ra) atsisakė tokios santuokos.
4.
Kai kurie teigė, kad šis nuosprendis atsirado Medinoje, ankstyvuoju islamo laikotarpiu, ir vėliau buvo panaikintas. Saidas ibn Musajibas šiuo laikotarpiu…
„Išleiskite už vedybų tuos, kurie tarp jūsų yra vieniši.“
(An-Nūr, 24/32)
ir Sūroje an-Nisā (4:).
„Veskite tas moteris, kurios jums yra leistinos (halal).”
(Nisa, 4/3)
Teigiama, kad šie ajatai buvo panaikinti (nesh) bendru sutarimu (icma), ir ši nuomonė paplito. (5) Mutezilitų mokslininkas Džubai taip pat teigė, kad jie buvo panaikinti bendru sutarimu. Tačiau, kaip aiškina Fahrur-Razi savo tefsire, tyrinėtojai mokslininkai parodė, kad abi šios nuomonės yra silpnos. (6) Nes teigti, kad panaikinimas įvyko bendru sutarimu, prieštarauja fikho metodologijos principams, kuriais nustatyta, kad bendras sutarimas negali panaikinti. Be to, bendras sutarimas negali būti laikomas galiojančiu, jei yra prieštaravimų iš tokių asmenų kaip Abu Bakras, Omaras, Ali (radijallahu anhum ecmain). Todėl teigti, kad jie buvo panaikinti bendru sutarimu, yra neteisinga, taip pat neteisinga teigti, kad jie buvo panaikinti bendru sutarimu, nes, kaip paaiškinta, yra įrodymų priešingai. Nors…
„Ir ištekinkite iš jūsų tarpo tas, kurios yra be vyro.“
ir
„Atsisakykite to, kas jums nepatinka“
Įsakymai yra bendro pobūdžio. Tačiau neabejotina, kad jie taikomi tiems, kuriems nėra religinių kliūčių. Todėl galima manyti, kad šis draudimas, kaip ir kiti draudimai, yra viena iš kliūčių. (7)
5.
Pasak Abdullah ibn Umaro, Ibn Abbasa (r.anhüm), Mudžahido, Saido ibn Džubeiro ir Saido ibn Musajibo perduotų pasakojimų, šios ajetos nusileidimo priežastis yra tokia:
Viešnamiai, kuriuose buvo laikomos prostitutės Džahiliijos laikotarpiu.
(viešnamiai)
Buvo ir viešnamių.
Kai atėjo islamas, Medinoje buvo apie devynis viešnamius su žinomomis moterimis, tokiomis kaip Ummu Mehzul, kurių durys buvo pažymėtos vėliavomis ir ženklais. Šios moterys, šie viešnamių savininkai, visi buvo pagonys. Kai kurios iš jų buvo sukaupusios turtus. Kadangi islamas draudžia paleistuvystę, kai kurios iš šių prostitučių pasiūlė santuoką kai kuriems naujai atsivertusiems musulmonams ir, jeigu jie sutiktų, norėjo prisiimti jų išlaikymą. Kadangi jie buvo skurdūs ir vargšai, jie paprašė leidimo iš Pranašo (s.a.v.), ir tada buvo apreikštas šis ajetas, kuriame paaiškinama, kad tokia santuoka musulmonams yra draudžiama.
Dėl šios priežasties kai kurie aiškintojai manė, kad šis draudimas galioja tik tiems, kuriems jis buvo skirtas.
„elif lamlar”
Tai reiškia, kad tai yra susitarimas (ahd). Nors, kai yra pakankamai įrodymų, nuosprendis gali būti priskirtas priežastims, dėl kurių jis buvo priimtas. Tačiau čia nuosprendis yra paremtas bendruoju požymiu, ir tokiu būdu draudimas parodomas ne asmenyse, kurie jį sukėlė, o priešingai, tarp ištvirkavimo ir tikėjimo savybių. Tai yra bendrumo (tamim) įrodymas. Net jei „lam“ būtų interpretuojamas kaip susitarimas, nuosprendžio apibendrinimas per analogiją būtų būtinas. Todėl tie, kurie sako, kad tai taikoma tik priežastims, dėl kurių jis buvo priimtas, nori pasakyti, kad šis draudimas taikomas ypač viešnamių prostitutėms.
O šių paleistuvių skiriamasis bruožas yra tas, kad jos laiko svetimavimą leistinu arba jį sumenkina, o tai yra šventvagystė.
Kai kurie teigė, kad su islamo viešpatavimu panaikinti tie pagoniškieji viešnamiai, o griežtos bausmės už tokius nusikaltimus ir jų vykdymas islamo žemėse neleido jiems vėl atsirasti, todėl tai liko tik atskirų asmenų problema. Tačiau:
6. Remiantis daugumos aiškintojų paaiškinimais,
Šis draudimas yra perdėtas, siekiant atgrasyti ir įbauginti tikinčiuosius nuo santuokos su svetimautojais. Mat sakoma: negalima, netgi pavojinga, sekti paskui ištvirkėlius, pažymėtus svetimavimu. Tai veda prie panašumo į ištvirkėlius, atsidūrimo įtarimo šešėlyje, apkalbų ir daugelio kitų blogybių. Kiek daug pavojų slypi netgi sėdint tarp nusidėjėlių, kur gresia nusidėjimo pavojus! O kaipgi tada susituokti su svetimautojomis, su paleistuvėmis?
„Ištekinkite tarp jūsų esančius vienišius, geruosius iš jūsų vergų ir vergaičių.“
(Nur, 24/32)
esančiam pavaldume / esantis pavaldinys
„salah“ „gerieji“
Šis aspektas taip pat buvo pabrėžtas įraše.
– Bet jeigu tikintysis, tarkim, sudarytų tokį draudžiamą santuoką, kurią reikėtų vengti, ar tai būtų laikoma santuoka? Ar tai būtų laikoma nuodėme?
7.
Dabar, apibendrindami tai, nustatykime eilutės prasmę: čia yra trys dalys:
Yra stabmeldžių, kurie laiko paleistuvystę leistina ir į ją žiūri lengvabūdiškai, ir yra tokių, kurie taip nemano.
PIRMASIS:
Joks tikintis vyras ar tikinti moteris negali teisėtai susituokti su politeiste moterimi ar politeistu vyru, tai griežtai draudžiama, tai būtų svetimavimas.
ANTRASIS:
Jei vyras ir moteris, kurie svetimauja, priklauso grupei, kuri laiko svetimavimą leistinu dalyku arba jį nuvertina, pavyzdžiui, viešnamių savininkai ir moterys, kurias jie naudoja kaip kapitalą, kurie yra priežastis, dėl kurios buvo apreikštas šis ajetas, tai…
Kadangi tai, kas Korane laikoma haram (draudžiama), laikyti halal (leistinu) arba į tai numoti ranka yra kufr (netikėjimas),
Kadangi jie laikomi politeistais, jų santuoka negalioja, ji yra visiškai draudžiama, tokia pati kaip politeistų santuoka. Todėl eilutėje ištvirkaujantis vyras ir moteris prilyginami politeistui vyrui ir moteriai.
„Tai yra uždrausta tikintiesiems“
Taip nurodyta. Ši eilutė liudija, kad šių dviejų grupių santuoka yra draudžiama.
Tačiau tie, kurie nuoširdžiai atgailauja, yra kitokie.
TREČIASIS:
Jei nustatytas svetimavimas, o tai nėra nei šventvagystė, nei lengvabūdiškumas, ir jei moteris anksčiau nebuvo ištekėjusi, tuomet tikintiesiems, turintiems gerą reputaciją, ją vesti yra draudžiama (makruh), bet santuoka būtų galiojanti. Yra tam tikrų abejonių, ar šis draudimas apima šią situaciją. Todėl tai atvėrė kelią ijtihadui (teisės interpretacijai).
Štai apie šią dalį ir kyla minėtas ginčas. Tiktai Aišė (r.anha), Ibn Mas’udas ir Bara ibn Azibas nė vienas iš jų nelaikė santuokos tinkama ir šios dalies draudimą laikė tokio pat lygio kaip ir kitų dviejų dalių.
Trumpai tariant, tie, kurie laiko svetimavimą leistinu dalyku, turėtų susituokti tik su tuo, kuris yra svetimavęs.
Jei tikintysis, pripažindamas, kad svetimavimas yra nuodėmė, pasidavė savo aistroms ir nusidėjo, jam leidžiama tuoktis su tuo, kuris nesvetimavo. Be to, nuoširdžiai atgailaujant, tikimasi, kad atgaila bus priimta.
Išnašos:
1) Abu Hayyan, VI/430.
2) Alûsi, XVIII/88.
3) Kurtubi, el-Camiu li Ahkami’l-Kur’an, XII/169; Süyuti, ed-Durrul-Mansur, VI/126-130.
4) Fahrü’r Razi, XXIII/151.
5) Alusi, Ruhul Meani, IX/87.
6) Fahrür Razi, XXIII/152.
7) Suyuti, ed-durul Mansur, VI/128-130.
Su pagarba ir maldomis…
Islamas klausimais ir atsakymais
