– Ar, Dievo leidimu, vėliau jis turėjo normalią vaikystę, kaip ir kiti vaikai?
Mūsų brangus broli,
Mūsų turima informacija rodo, kad Jėzus (a.s.) po kalbėjimo vėl perėjo į nebylumo periodą, kaip ir kiti kūdikiai.
(žr. Razî, et-Tefsiru’l-kebir, XXI/194; Kurtubî, XI/103).
Kaip mokomės iš Korano, Šventoji Mergelė Marija, būdama po datulmedžiu, patyrė dieviškąją malonę ir palaiminimą. Jos baimė ir liūdesys išnyko. Nors buvo žiema, datulmedis davė vaisių, o datulės nukrito priešais Šventąją Mergelę Mariją. Būtent tada gimė Jėzus Kristus. Motina, kupina jaudulio ir džiaugsmo, paėmė savo kūdikį į rankas. Tačiau jos širdies nerimas vis dar nebuvo praėjęs. Ji pagimdė vaiką nesusituokusi.
Kaip jis tai paaiškins savo genčiai?
Jie netikės; kad ir ką darytų, kad ir ką sakytų, jie nesupras Šventosios Mergelės Marijos. Visatos Viešpats sako:
„Valgyk, gerk. Būk sveikas! Jei pamatysi kokį nors žmogų, sakyk: „Aš pasižadėjau pasninkauti gailestingajam Dievui; šiandien su niekuo nekalbėsiu.“
(1)
Jėzaus Kristaus gimimo metu įvyko keletas stebuklingų įvykių. Čia paminėsime kelis iš jų. Viename hadise Šventasis Pranašas (s.a.v.) sako:
„Nėra nė vieno žmogaus, gimusio iš Adomo sūnaus, kurio velnias nebūtų suerzinęs ir privertęs verkti. Išimtis tik Marijos sūnus Jėzus.“
(2)
Pasakojama, kad kai Jėzus Kristus turėjo gimti, grupė šėtonų tai pamatė. Jie norėjo prie jo prieiti, bet jiems nepavyko. Jie pranešė savo vadui, Iblisui, apie situaciją. Iblis, išklausęs savo pavaldinių šėtonų, suprato, kad čia kažkas ne taip, ir pats nuvyko į įvykio vietą. Jis pamatė motiną ir vaiką, saugomus angelų armijos. Tai yra įvykis, kurį nurodo aukščiau minėtas hadisas.
Kitoje versijoje pasakojama taip: keli žmonės, ieškantys Švč. Mergelės Marijos, pakeliui sutinka piemenį. Kai jie paklausia, ar jis ją matė, piemuo atsako:
„Nemačiau tokio žmogaus, kaip apibūdinote. Bet tai, ką išgyvenau praeitą naktį, per visus tuos metus, kai esu piemuo, dar niekada nebuvo nutikę. Mano karvės praeitą naktį visos kartu nusilenkė šioje slėnyje, kurį matote.“
Kitoje versijoje piemuo, rodydamas į slėnį, pasakoja, kad naktį matė ten nusileidžiantį šviesos spindulį.(3)
Po gimdymo Juozapas, Marijos pusbrolis, nuveda ją į olą, kur ji pasilieka tol, kol apsivalo po gimdymo. Praėjus keturiasdešimčiai dienų, ji paima kūdikį ant rankų ir leidžiasi į kelią link miesto.
Artėjant prie miesto, Marijos jaudulys auga. Žinia, kad ji atvyksta su kūdikiu ant rankų, pasiekia miestą. Ar gali piktavaliai likti ramūs, išgirdę šią žinią? Mariją pasitinka didžiulė minia. Jie klausia jos:
„O, Marija! Kas tas vaikas, kurį tu laikai ant rankų?”
Tylėjimo įžadą davusi Marija neatsako. Iš minios, negalinčios sulaukti atsakymo, pradeda sklisti įvairūs klausimai. Ši situacija Korane aprašoma taip:
„Galiausiai ji atnešė jį (kūdikį) savo tautai, nešdama jį ant rankų. Jie tarė: „O Marija! Iš tiesų tu padarei bjaurų dalyką.“
(4)
Šventoji Mergelė Marija neatsako į užduodamus klausimus, ji kantriai laukia. Būna ir provokacijų:
„O, Haruno seserie! Tavo tėvas nebuvo blogas žmogus, o tavo motina nebuvo ištvirkusi.“
(5)
Yra kelios skirtingos nuomonės apie tai, kas yra Korane paminėtas Harunas. Viena iš jų teigia, kad tai yra Harunas, pranašas, Marijos protėvis. Kita nuomonė sako, kad tai buvo Harunas, žinomas dėl savo amoralumo tarp Izraelitų tuo metu. Jie vadina jį Marijos broliu, siekdami ją įžeisti. Pagal kitą pasakojimą, tai buvo Harunas, pasiekęs aukščiausią šlovę ir garbę tarp savo tėvo giminaičių. Tikrąją tiesą, be abejo, žino tik Dievas, Visagalis.
Išprovokuota užgauliojimų, Šventoji Mergelė Marija nebegalėjo ilgiau kentėti ir rankos gestu parodė kūdikį ant savo kelių. Rodydama,
„Klauskite ne manęs, o šito vaiko, jis jums atsakys.”
tai norima pasakyti. Ši situacija Korane aprašoma taip:
„Tada Marija parodė į kūdikį. Jie tarė: „Kaip mes galime kalbėti su kūdikiu, gulinčiu lopšyje?““
(6)
Marijos elgesys dar labiau pakaitino susirinkusiųjų nuotaikas. Kaip galima kalbėtis su kūdikiu? Marija peržengė visas ribas, ne tik padarė amoralų poelgį, bet dar ir tyčiojosi iš jų. Jie sakė:
„Tai, kad jis iš mūsų tyčiojasi, yra dar blogiau nei jo paleistuvystė!”
Pasakojama, kad tuo metu Jėzus, taika jam, žindė. Išgirdęs šiuos žodžius, jis atitraukė krūtį, atsisuko į juos, atsiremdamas į kairę pusę, ir parodė rodomuoju pirštu. Taip pat sakoma, kad Jėzus, taika jam, kalbėjo būdamas lopšyje, o vėliau, kol vaikai pasiekė kalbėjimo amžių, jis daugiau nekalbėjo. Kai šie įvykiai vyko, Zacharijas, taika jam, sužinojo apie tai ir nedelsdamas atvyko į įvykio vietą. Kreipdamasis į Jėzų, taika jam, kuris buvo motinos glėbyje, jis tarė:
„Jei tau liepta kalbėti, kalbėk; pateik savo argumentus.“
sako.
Būtent šiuo metu įvyksta stulbinantis įvykis. Paklausykime Korano:
„Vaikas tarė: „Aš esu Dievo tarnas. Jis man davė Knygą ir padarė mane pranašu.““
(7)
Minia, išvydusi kalbantį kūdikį, apstulbo. Toks įvykis iki tol nebuvo nei matytas, nei girdėtas. Kūdikis tęsė kalbą:
„Kad ir kur būčiau, Jis mane palaimino. Jis man įsakė melstis ir duoti išmaldą, kol gyvensiu. Jis padarė mane gerbiančiu savo motiną ir nepadarė manęs nelaimingu tironu. Ramybė man tą dieną, kai gimiau, tą dieną, kai mirsiu, ir tą dieną, kai būsiu prikeltas iš kapo.“
(8)
Įvykio liudininkai neteko žado. Minia tyliai išsiskirstė.
Išnašos:
1. Marija, 26.
2. Buhârî, Enbiya 44, Bed’ü’l-Halk 11, Tefsir, Âl-i İmran 2; Muslim, Fezâil 147, (2366).
3. Ibn Kesir, Hadisais paremtas Korano aiškinimas, vert. Bekir Karlığa – Bedrettin Çetiner, t. 10, p. 5135.
4. Marija, 27.
5. Marija, 28.
6. Marija, 29.
7. Marija, 30.
8. Marija, 31-33.
(Pranašų istorija, Osmanų leidykla, I/275)
Su pagarba ir maldomis…
Islamas klausimais ir atsakymais
