– Hanafių mokykloje kartais fatvos pagrindu tampa Imamų (Abu Hanifa ir jo mokiniai) nuomonė. Netgi dažnai, nors Imamas Muhammedas sutinka su Abu Hanifa, fatva gali būti priimta pagal Abu Jusufą. Ar panaši situacija pasitaiko ir kitose mokyklose?
– Pavyzdžiui, ar yra tokių klausimų, kuriuose Šafi’i mokyklos teisės nuomonė skiriasi nuo paties Imamo Šafi’i nuomonės? Galėtumėte pateikti pavyzdžių?
– Be to, Hanafių mokykloje didelė reikšmė teikiama ir Abu Jusufui, Muhamedui ir Zūferui. Jų nuomonės taip pat pateikiamos knygose. Ypač Imameino nuomonė beveik prilygsta Imamo Azamo nuomonei. Manau, kad Hanbelių mokykloje yra Ibn Teymijos fenomenas, panašus į mūsų Imameino fenomeną…
– Argi Malikas ir Šafijus, panašiai kaip ir Abu Hanifa, neturėjo daugybės žymių mokinių, kurie daugeliu klausimų nesutiko su jo nuomone, bet kurių nuomonė vis tiek buvo gerbiama?
– Ar Hanafių mokykla skiriasi nuo kitų mokyklų tuo, kad joje yra daug nesutarimų ir ne visada laikomasi mokyklos imamo žodžio?
– Į ką reikėtų atsižvelgti išduodant fatvą?
– Ar galėtumėte pateikti išsamią informaciją apie metodus, kuriuos Hanafių mokykla naudoja išduodant fatvas?
Mūsų brangus broli,
a)
Kaip ir Hanafijos mokykloje, kitų mokyklų imamai taip pat turėjo savo mokinius. Pavyzdžiui:
– Imamo Maliko mokinys
Žymiausi iš jų yra Abu Abdillah Abdurrahman b. el-Kasım, Abu Muhammed Abdullah b. Vehb, Abu’l-Hasen Ali b. Ziyad et-Tunisi, Yahya b. Yahya el-Leysi, Abdusselam (Sahnun) ir Abu Mervan (el-Macişun).
– Vienas iš Imamo Šafi’i mokinių
Abu Jakubas al-Buveitis, Ismailas b. Jahja al-Muzeni, Rabis b. Suleimanas al-Muradis, Harmela b. Jahja b. Harmela – tai žymiausi iš jų.
– Imamo Achmedo ibn Hanbelio mokinių
Salih b. Ahmed b. Hanbel, Abdullah b. Ahmed b. Hanbel (jie abu yra jo sūnūs), Abu Bakr al-Asram, Abu Bakr al-Marwazi, Abu Bakr al-Hallal – tai žymiausi iš jų.
b)
Imamo Maliko garsusis „Muvatta“ yra ir hadisų, ir fikho knyga. Nors jo mokiniai pateikė skirtingus fatvas, jis, skirtingai nei Hanafi mokykla, nebuvo griežtai apibrėžtas mokyklos šaltiniuose.
– Imam Šafijaus fatvos, duotos Bagdade ir Egipte, skiriasi. Bagdade duotosios…
„Senovės žodis“,
Tiems, kurie yra Egipte.
„Naujasis žodis“
Sakoma. Pasak legendos, Imamas Šafii senoviniame teiginyje buvo vienišas.
septyniolika (17)
jis paliko savo fatvą nepakeistą, o visas kitas fatvas priėmė pagal Kavl-i cedid, kuris buvo sudarytas jo mokinių iš Egipto: Muzeni, Büveyti, el-Cizi ir el-Muradi.
Žymus
„al-Umm“
Knygą perdavė Rabi b. Suleiman el-Muradi, kuris ją gavo iš Imamo Šafii. Šafijitų mokykloje pagrindinė fatva priklauso Imamui Šafii. Jo mokiniai ar vėlesni šafijitų mokslininkai…
, „senovinis-modernus“
Jie lygino savo nuomones. Kartais jie netgi pasirašydavo skirtingus religinius ediktus.
Tačiau, skirtingai nuo Hanafių mokyklos, čia nėra griežtai atskirtų imamų ir mokinių fatvų.
– Imamas Achmedas pats nerašė jokių veikalų apie fikha. Jo mokiniai surinko jo fatvas ir žinias apie fikha. Todėl šioje mokykloje iš principo nebuvo galimybės palyginti imamą su jo mokiniais.
– Iš šių paaiškinimų aiškėja, kad nors ir kitose mokyklose kartais pasitaiko, kad mokiniai turi kitokią nuomonę nei jų mokytojai, tai niekada nebuvo taip ryškiai ir stipriai išreikšta kaip Hanafijos mokykloje.
Išnagrinėjus keturių mokyklų fatvų išdavimo metodus, neatsižvelgiant į detales, paaiškėja, kad ypatingas dėmesys skiriamas šiems punktams:
1.
Muftis yra asmuo, turintis teisę į ijtihadą arba tahričą, turintis tokio lygio žinias; kol jie yra, kitiems asmenims draudžiama išduoti fatvas.
2.
Kad būtų galima pasitikėti alimo (religinio mokslininko) išduota fatva (religiniu potvarkiu), jis turi būti adil (geros moralės), net jei jis ir nėra kvalifikuotas išduoti fatvas.
3.
Jei nėra kompetentingų mokslininkų, turinčių teisę išduoti fatvas (teisės aktus), tai paprastiems tikintiesiems patiems išduoti fatvas draudžiama, tačiau jiems leidžiama perduoti tikrų muftijų fatvas.
4.
Perduodant fatvą, būtina atkreipti dėmesį į šiuos dalykus:
a)
Knyga, kuri yra vertimo pagrindas, turi būti patikima, žinoma ir suprantama.
b)
Knygoje pateiktos ijtihad (teisės interpretacijos) ir nuomonės turi būti kruopščiai atskirtos viena nuo kitos, atsižvelgiant į tai, ar jos priklauso mezhebo imamui, ar mezhebo mujtahidams ir muharricams, ir vieno pasakytas žodis neturi būti priskiriamas kitam.
c)
Jei yra keli vienas kitam prieštaraujantys teisiniai sprendimai dėl to paties klausimo, kompetentingi asmenys turėtų pasirinkti vieną iš jų, remdamiesi pasirinkimo taisyklėmis, o tie, kurie neturi pasirinkimo teisės, turėtų remtis ankstesniais sprendimais.
Hanafių fetvų teikimo metodus detaliai aprašė žymus Hanafių mokslininkas, žinomas kaip Ibn Abidin, tikrasis vardas Muhammed Emin (m. 1252/1836), savo poemoje, pavadintoje „Ukūdü-rasmi’l-müftî“, o vėliau šią poemą išsamiai pakomentavo savo traktate. (1)
Išversdami šį rinkinį, mes pateiksime Hanafijos mokyklos fatvų išdavimo metodus:
Oficialiosios muftijaus pareigos:
Pradedu savo kūrinį, minėdamas Dievo vardą, kuris nustatė šiuos nuostatus, ir Jam dėkodamas.
Tad tebūnie amžina malda ir palaima pranašui (s.a.v.), kuris atnešė mums tiesos kelią.
Ir jo brangiems šeimos nariams ir palydovams (tebūna jiems malonė ir ramybė) per amžius ir amžius.
Štai aš, nusidėjėlis ir vargšas tarnas Muhammedas b. Abidinas;
Telytėdamas vienintelio ir visagalio Viešpaties palaimos, linkiu, kad Jis suteiktų sėkmę ir geranoriškai priimtų jų siekius.
Gražiai išdėstytas brangakmenis, akinantis, nepakartojamas perlų vėrinys (šiai mano sukurtajai poemai);
Pavadinau jį „Ukûdü-rasmi’l-müftî“. Jam reikalingi tie, kurie praktikuoja savo tikėjimą (gyvena pagal jį) arba teikia fatvas.
Prašydamas malonės iš dosnumo jūros, štai ir pereinu prie reikalo esmės:
Žinok, kad tai, kas yra būtina (privaloma), yra tai, kas žinoma kaip pasirinkta kompetentingo asmens; arba tai, kas akivaizdu iš pasakojimo.
(patikimai perduoti teiginiai)
jei jie neturi kitų galimybių ir nepasirenka kitaip
(sąlygos ir nuostatos)
yra laikytis.
Knygos, kuriose užrašyti pasakojimai, iš viso yra šešios.
(pirmosios Hanafijos teisės knygos, kuriose surinkti patikimi pasakojimai, yra šešios);
Jie taip pat vadinami usūl (pagrindiniai šaltiniai).
Šiuos tekstus parašė Imamas Muhammedas Šeibânî, ir juose aiškiai užfiksavo Ebû Hanîfe’o mokyklos (mezhebo) principus.
(Šios knygos): el-Câmiu’s-sağîr, el-Câmiu’l-kebîr, es-Siyeru’l-kebîr, es-Siyeru’s-Sağîr;
Toliau seka „al-Mabsūt“ ir „az-Ziyādat“. Šie tekstai perduoti patikimais šaltiniais ir per daugelį kartų.
Vėlgi, jo (Imamo Muhamedo).
„Nevâdir”
Yra tam tikrų klausimų. Jų pagrindimas (įrodymai) knygose nėra aiškus ir patikimas.
Po šių dalykų
„Nevâzil”
Yra tokių klausimų, kuriuos religinių mokyklų mokslininkai išvedė remdamiesi įrodymais.
Mebsût tapo žinomas pavadinimu „Asl“, kurį gavo todėl, kad yra pirmoji iš šešių knygų, parašytų šiuo stiliumi.
„Al-Džami’us-saghir“ yra vėlesnis (nei „Al-Mabsut“); todėl jame esantys dalykai vertinami anksčiau nei „Al-Mabsut“ dalykai.
Pagal parašymo eiliškumą, šeštoji knyga, es-Siyeru’l-Kebîr, yra paskutinė; todėl ji yra patikima.
(Jei nenurodyta kitaip, dešimtainės dalys taikomos pirmiausia.)
Šiuos šešis leidinius sudėjo Hâkimu’š-Šehîd savo knygoje „el-Kâfî“, kuri yra (tam, kam reikia) pakankama.
Šio teiginio aiškinimai yra lyg saulė, o pats stipriausias iš jų yra Šamsu’l-eimme Serahsî’s el-Mebsût.
Jo perkėlimai yra patikimi, su juo nesielgiama prieštaraujant jo valiai ir jis nepaliekamas, kad būtų pereita prie kito.
Žinok, kad iš Abu Hanifos yra atėję daug naudingų pasakojimų.
Kai kuriuos iš jų jis pats asmeniškai išsirinko ir pasikvietė; likusius išrinko jo kolegos mokslininkai.
Kaip prisiekė jo kolegos, atsakymas gali būti tik toks ir joks kitas.
(Visos Hanafių mokyklos ijtihadai, nuomonės ir teiginiai remiasi Abu Hanifa; jo mokinių ijtihadai taip pat laikomi jo ijtihadais; o tie, kuriems jie prieštarauja, yra jo atsisakytos nuomonės…)
Jei (tam tikru klausimu) nerandama jo (Abu Hanifa) pasirinkto (priimto) žodžio (nuomonės, ijtihado), pirmenybė teikiama Jakubo (Abu Jusuf) žodžiui.
Po to ateina Mahometas – jo žodis taip pat gražus – po to Zūferas ir Hasanas b. Zijadas.
(Tam tikru klausimu) Jei du mokiniai (Abu Jusufas ir Muhamedas) prieštarauja imamui, sakoma, kad jo fatvoje yra pasirinkimo galimybė (leidžiama priimti sprendimą pagal bet kurio iš jų nuomonę).
Taip pat sakoma, kad pirmenybė teikiama stipresniam įrodymui (jis yra labiau pageidautinas); o tai, remiantis teisingiausiu supratimu, galioja tik tiems muftijams, kurie turi teisę atlikti idžtihadą (savarankiškai spręsti teisės klausimus) savo mazhabe (teisinėje mokykloje).
Dabar, kai nėra įrodymų, pirmenybė teikiama (kompetentingam asmeniui); todėl reikia taikyti aukščiau pateiktą išsamią informaciją.
Jei tas išdėstymas (eilės tvarka) nebus pakeistas (tai taip ir lieka). Jei jis bus pakeistas (tai yra teisingas, pasirinktas… toks ir toks), tada mes priimsime taip išaiškintą nuomonę.
Nes jie (ulemai) taip pat teikė pirmenybę kai kurių Abu Hanifos mokinių nuomonei ir
„Teisingai yra… štai taip”
Mes matome, ką jie sako.
Iš viso septyniolikoje klausimų jie pirmenybę teikė Züferio nuomonei, įskaitant ir šį sakinį. (2)
Tada, jeigu nėra jokio pasakojimo iš mūsų mokslininkų, turinčių teisę ijtihadui (savarankiškam sprendimui).
O jeigu vėliau atsirastų nesutarimų, tai priimamas daugumos sprendimas.
(Šie vėlesnieji) yra tokie asmenys kaip Tahavi, Abu Hafs al-Kabir, Abu Dža’far, Abu’l-Leys.
O šie (žmonės) neturi balso (nuomonės ir požiūrio) ir ten, kur reikia išduoti fatvą…
Mufija visomis jėgomis ir pastangomis turi stengtis ir galvoti; ir bijoti Dievo rūstybės tą dieną, kai bus prikeltas iš numirusių!
Tik nelaimingas žmogus, praradęs savo tikslą ir troškimus, gali išdrįsti (viešai) skelbti nuosprendžius (fatvas).
Čia yra keletas taisyklių, kurias nustatė ir pripažino protingi ir nuovokūs žmonės:
Visuose maldos klausimuose pirmenybė teikiama Imamo Azamo nuomonei.
Jei nėra kitų (Imamo Azamo) perduotų pasakojimų, kuriuos kiti būtų perėmę ir pripažinę (kaip antai, kad tas, kas gamina datulių sirupą (nebíz) ir turi tik jį, gali atlikti tejemmümą), galioja aukščiau minėta taisyklė. (3)
Visuose su nelaimingu atsitikimu susijusiuose smulkesniuose teisiniuose klausimuose pirmenybė teikiama Abu Jusufui.
Jie priėmė sprendimus pagal Muhamedo žodžius (4) giminystės ryšių klausimais.
Išskyrus kai kuriuos atvejus, jie pirmenybę teikė analogijai, o ne išimtinėms nuostatoms; šiuo klausimu nėra jokių neaiškumų.
Kai perduodamas pasakojimas, kurio perdavimas yra akivaizdus (patikimas), neatsižvelgiama į kitus (retus) pasakojimus.
Jei pasakojimas atitinka įrodymų reikalaujamą sprendimą, nukrypti nuo jo nėra tinkama.
Kiekvienas teiginys, net ir silpnas, kuris pašalina netikėjimą nuo musulmono, yra labiau vertas priėmimo. (5)
Kiekvienas ijtihad, kurį mujtahid atšaukė (atsisakė), yra tarsi panaikintas (jo galiojimas panaikintas) tekstas; -ne juo- o kitu remiamasi (fatva duodama pagal kitą).
Kiekvienas susitarimas, įrašytas tekstuose, yra numanomas pasirinkimas (susitarimo įtraukimas į tekstą rodo, kad jam buvo teikta pirmenybė).
Dėl šios priežasties tekstai yra labiau vertinami nei komentarai, o komentarai – labiau vertinami nei senosios fatvos, kurias verta teikti pirmenybę.
Jei kitas susitarimas aiškiai (žodžiu) nepakeičia (nenurodo, kad jis yra labiau pageidautinas), galioja aukščiau nurodyta taisyklė. Jei susitarimas pakeistas, aiškiai išreikštas susitarimas yra labiau pageidautinas.
Pirmenybė teikiama pirmajam teiginiui, kuris buvo užfiksuotas knygose „el-Hâniyye“ ir „Mülteka’l-ebhur“.
Be to, kituose šaltiniuose pateikiami įrodymai, kuriais galima pasitikėti, nes šie įrodymai buvo išnagrinėti ir patvirtinti.
Tokia yra situacija su Hidâye ir panašiais veikalais; šis pasitikėjimas kyla dėl to, kad įrodymai yra svariūs.
Taip pat yra ir tada, kai jie pagrindžia vieną iš nuomonių, bet nenurodo kitos priežasties (pirmenybė teikiama tai, kurios priežastis nurodyta).
Jei randi du pataisytus teiginius, tai šis (pataisytas) yra patikimesnis; jis yra pagrindas fatvai.
(Ši pataisa taip pat) prieštarauja al-Fatvai, al-Ašbahui, al-Azharui, al-Muhtarui, al-Avdžehui…
Arba tokios išraiškos kaip „es-Sahih“. „el-Assahh“ išraiška yra stipresnė už „sahih“. Taip pat sakoma: „Priešingas (sahih) variantas yra stipresnis“.
Bihî yüftâ ir aleyhi’l-fetvâ taip pat yra tokie (jie įtraukti į korekcijos išraiškas) ir šie du yra stipresni už visus kitus.
Jei pamatysi, kad abu teiginiai (nuomonės, ijtihad) yra patvirtinti, pasirink tą, kurį nori, nes abu yra patikimi (galima jais pasitikėti).
Tačiau
„autentiškas”
ir
„asahh”
jei taip atsitiktų; arba jei būtų įrašas „toks sprendimas priimamas pagal fatvą“ (yüftâ bih), tai turėtų didesnę reikšmę.
Arba, jeigu tai yra tekste, arba jeigu tai yra Imamo Azamo žodis, arba jeigu tai yra perduota žinomu keliu, arba jeigu dauguma didžiųjų teologų davė tokį fatvą;
Arba jeigu tai yra laikoma pageidautinu (išvesta per analogiją) arba aiškiai naudinga fondams;
Arba jeigu (viena iš šių dviejų nuomonių) labiau atitinka laikmetį, arba jeigu ji yra aiškesnė įrodymuose (įrodymai aiškesni ir stipresni);
Visa tai (atsižvelgiama), kai (du) korektūros susiduria arba kai nėra paaiškinimo (apie jas);
Tu gauni tą, kuris turi vieną iš priežasčių, dėl kurių tu jį pasirinkai; dabar tai jau aišku.
Atsižvelgiant į perduotų (perkeltų) pasakojimų prasmę.
-nebent tai prieštarauja aiškiems ir nekintamiems pareiškimams
– atlik operaciją. (6)
Religijoje (islamo teisėje) papročiai turi savo vietą ir vertę. Todėl kartais sprendimai priimami atsižvelgiant į juos. (7)
Su silpnu (neįtikinamu) argumentu negalima vykdyti (religinių) pareigų. Tokiu argumentu negalima atsakyti (duoti fatvą) klausiančiam.
Tačiau išimtis taikoma tiems, kurie patys yra priversti atlikti operaciją, arba tiems, kurie turi didelę reputaciją ir žinias; (jie gali atlikti operaciją silpnesniems).
Tačiau teisėjas (kadı) tuo remdamasis negali priimti sprendimo; jei priimtų, sprendimas nebūtų galiojantis.
Ypač mūsų kadžiai (teisėjai); nes jie, būdami paskirti kadžiais, yra įpareigoti teisingai spręsti bylas pagal stipriausią Hanafijos mokyklos nuomonę.
Čia baigiau savo eilėraštį, tarsi perlų vėrinį. Šlovė Dievui (Alhamdulillah) – tai pats gražiausias pabaigos žodis. (8)
Išnašos:
1) Mecmû’atü’r-resâil, Stambulas, 1325, t. I, p. 9-54.
2) Ibn Abidinas šiuos klausimus yra apibendrinęs poezijos forma savo veikalo „Reddu’l-muhtar“ skyriuje apie išlaikymą.
3) Jei iš Imamo Azamo yra du skirtingi pasakojimai apie vieną ir tą pačią religinę praktiką, ir jis pats pasirinktų vieną, o kitas mokslininkas – kitą, tai pastarasis variantas taip pat gali būti priimtas; pavyzdys – tejemmumo klausimas. Imamo Azamo nuomone, galima apsiprausti su datulių vynu. Abu Jusufas mano, kad tokiu atveju atliekamas tejemmumas. Ši nuomonė taip pat yra perduota iš Abu Hanifos. Tokiais atvejais fatva – pagal aukščiau minėtą taisyklę – duodama išimties tvarka.
4) Islamo paveldėjimo teisėje kai kurie giminaičiai, nepriklausantys nei prie „ashâbu’l-ferâiz“, nei prie „asabe“, vadinami „zevi’l-erhâm“. Dėl jų paveldėjimo tvarkos yra skirtingų nuomonių.
5) Jei vienas iš dviejų teiginių sako, kad musulmonas tapo netikėliu dėl savo žodžio ar veiksmo, o kitas teiginys sako, kad jis netikėliu netapo, tuomet labiau tinka pasirinkti tą teiginį, kuris sako, kad jis netikėliu netapo, net jei tai ir silpnesnis teiginys.
6) „Mantuk“ – tai pasakytas žodis, o „mefhum“ – tai iš pasakyto žodžio, remiantis kalbos žiniomis, suprastas ir išvestas dalykas. Jei pasakyto žodžio taisyklė, remiantis kalbos žiniomis, apima ir tai, kas nebuvo pasakyta, tai vadinama „mefhum-i muvafakat“. Jei pasakyto žodžio taisyklės priešingybė galioja tam, kas nebuvo pasakyta, tai vadinama „mefhum-i muhalefet“. Pavyzdžiui, sakinys „Neliūdink savo motinos“ taip pat reiškia ir „nemušk jos“. Iš sakinio „Atidaryk paketą, kai grįši namo“ taip pat suprantama, kad „neatidaryk jo anksčiau“. „Mefhum-i muvafakat“ yra visuotinai pripažintas. „Mefhum-i muhalefet“ pagal Hanafių mokyklą negalioja Korano ir hadisų atveju. Jis galioja tik teisininkų nuomonėse ir visuomenės papročiuose.
7) „El-Müstesfâ“ papročiai ir tradicijos apibrėžiami taip: tai, kas ateina iš proto ir įsitvirtina sielose, ir ką pripažįsta sveiko proto žmonės (Ibn Âbidin, Ukûd, p. 44). Ibn Âbidin, komentuodamas šį posmą, pateikęs daugybę pavyzdžių, kaip pasikeitė nuostatos dėl papročių ir tradicijų pasikeitimo, pažymi: „Štai visų šių nuostatų pasikeitimas įvyko dėl laiko pasikeitimo; tai atsitiko arba dėl būtinybės, arba dėl papročių ir tradicijų, arba dėl aplinkybių. Nė vienas iš šių dalykų neprieštarauja mokyklai; nes jeigu mokyklos įkūrėjas (imamas) būtų gyvas šiuo metu, jis pasakytų tą patį (p. 45). Jums turėtų būti aišku, kad: jeigu muftis ir kadis, ignoruodami papročius ir tradicijas bei akivaizdžias aplinkybes, laikosi tik žodžių, paimtų iš mudžtahidų, ir nežino žmonių padėties, tai lemia daugelio teisių praradimą ir daugelio žmonių skriaudimą (p. 47).“
8) H. Karaman, Šiuolaikinės problemos islamiškame kontekste, tomas 2, skyrius „Iftâ (fatvų teikimo) metodai ir šaltiniai“.
Su pagarba ir maldomis…
Islamas klausimais ir atsakymais
