Mūsų brangus broli,
„Kokią nuodėmę aš padariau, kad turėčiau atgailauti!?”
tai yra pavojinga, tai kenkia tikėjimui,
tai vienas iš tų žodžių, kurie gali nuvesti kalbėtoją į prarają.
Išskyrus pranašus, kiekvienas žmogus gali nusidėti. Pranašai negali nusidėti, nes juos ypatingai saugo Dievas, todėl jie neturi nei galimybės, nei polinkio nusidėti.
Kiekvienas, vienaip ar kitaip, gali nusidėti, suklysti. Todėl niekas neturėtų laikyti savęs be nuodėmės, be klaidų.
Didelė klaida yra laikyti save be nuodėmės.
„Ką aš blogo padariau?“
Tai irgi labai klaidingas posakis.
Mūsų pranašas (s.a.v.) viename iš savo hadisų
„Kiekvienas žmogus klysta, bet geriausi iš klystančiųjų yra tie, kurie daug atgailauja.“
prašom.
(Tirmizî, Kijame 49)
Vadinasi, niekas nėra apsaugotas nuo nuodėmių.
„Aš negaliu nusidėti.“
negali.
Jeigu žmonija būtų sukurta kaip angelai, be galimybės nusidėti, ji būtų sunaikinta, o Dievas sukurtų kitą rūšį, kuri būtų linkusi nusidėti, o Dievas juos atleistų.
Taigi
„atleidžiantis, dovanojantis“
reiškia
Gafur
ir
Gaffar
Kad pasireikštų tokie Dievo vardai, būtinai turėjo egzistuoti gyva būtybė, kuri nusidėtų ir atgailautų. Tam ir buvo sukurtas žmogus.
Šią tiesą mūsų Pranašas (s.a.v.) išreiškia šiais žodžiais:
„Prisiekiu tuo, kurio rankose yra mano siela, kad jeigu jūs niekada nenusidėtumėte, Dievas jus visus sunaikintų; o paskui sukurtų tautą, kuri nusidėtų ir paskui prašytų atleidimo, ir Jis jiems atleistų.“
(Musulmonų, Atgaila 9)
Taigi, nuodėmiavimas yra žmogiškas silpnumas, o kita vertus – žmogiška savybė.
Iš esmės, nuodėmės ir klaidos turėtų žmogui suteikti atgailos jausmą, įskiepyti atgailos sąmonę. Nes atgaila priartina žmogų prie Dievo. Šiuo požiūriu atgaila pati savaime yra garbinimo aktas ir tarnystės pareiga.
„…Iš tiesų, Allahas myli tuos, kurie nuolat atgailauja ir apsivalo.“
(Al-Baqarah, 2:222)
Ši Korano tiesa, išreikšta žodžiais, mus ir ragina atgailauti, ir parodo kelią į apsivalymą per atgailą.
Atgaila
Kaip priartina žmogų prie Dievo, taip ir atveda prie Dievo meilės, o atgailaujantis tikintysis atsiduria tarp Dievo mylimųjų. Kaip sakė mūsų Pranašas:
„Dievas myli savo tarną, kuris, nors ir nuolat nusideda, vis iš naujo atgailauja.“
(Musnedas, 1/80)
Be to, žmogus, atgailaudamas už savo nuodėmes, gali dar labiau pasikliauti Dievu, kad apsisaugotų nuo šėtono ir savo pačios blogio, ir taip patirti dvasinį pakilimą, atsisakydamas nuodėmių ir nuoširdžiai atsiduodamas Dievui. Koranas šį aspektą…
„nuodėmių pavertimas dorybėmis“
taip apibūdina.
„Tačiau tie, kurie atgailauja ir daro gerus darbus, yra išimtis. Dievas panaikins jų nuodėmes ir pakeis jas gerumu. Dievas yra atlaidus ir gailestingas.“
(Furkanas, 25/70)
Todėl Visagalis Dievas atleidžia nuodėmes ir užpildo jas geromis darbais tiems, kurie išpažįsta savo nusikaltimus ir nuodėmes, gailisi ir yra pasiryžę prie jų nebegrįžti; taip nuodėmės vietą užima geri darbai, nuodėmės pakeičiamos geromis darbais.
Be to,
atgaila ir atleidimo prašymas
Tai yra Dievo įsakymas. Kai kuriuose ajatuose
„Prašykite Dievo atleidimo, o paskui atgailaukite Dievui.“
prašom.
Taigi, norint atgailauti, nebūtina būtinai nusidėti.
Šiuo atžvilgiu
atgailauti,
Tai yra atskira maldos forma ir garbinimo aktas, panašus į Korano skaitymą, tesbih ir tekbir sakymą, bei kitų maldų atlikimą.
„Atsiprašau Visagalio Dievo ir atgailauju Jam.“
pavyzdžiui,
„Prašau Visagalio Dievo atleidimo už savo nuodėmes ir atgailauju Jam.“
Tokie atgailos ir atleidimo prašymo sakiniai yra ne tik hadisai, bet ir maldavimo ir prašymo formos, kurių mus mokė pranašas (s.a.v.).
Netgi
Atgaila ir atleidimo prašymas yra dvasinė vakcina.
Tai svarbi priemonė, apsauganti nuo nuodėmės, tarsi vaistas nuo šėtono pagundų. Galima tai laikyti netgi šarvais ar neperšaunama liemene.
Nes Dievas niekada neatsuka nugaros tam, kas nuolat atgailauja ir prašo atleidimo, kas dažnai kreipiasi į Dieviškąją buveinę; Jis visada jį globoja ir saugo ypatinga apsauga.
Tačiau žmogaus savęs laikymas nekaltu, savo nuodėmės nepripažinimas, jos neigimas yra velnio žaidimas ir spąstai. Nes…
Vienas didžiausių velnio kėslų yra priversti tuos, kurie jam paklūsta, jį paneigti.
Žmogus, kuris nepripažįsta velnio egzistavimo, klausosi jo, laiko nuodėmes maloniomis ir žaviomis, laikui bėgant nebežino savo nuodėmių, laiko jas normaliomis, o laikui bėgant…
„Visi taip daro, kas gi nutiks, jei ir aš taip padarysiu?“
prisidengia tokiais pretekstais. Taip jis tampa velnio klounu, velnio žaisliuku.
Norint apsisaugoti nuo šių ir panašių pavojų bei jų išvengti, būtina atgailą ir atleidimo prašymą laikyti neatsiejama maldos dalimi ir nuolat puošti savo širdį ir lūpas atgaila.
Vis dėlto, jokiu būdu negalima nuvertinti ar sumenkinti nuodėmių. Nes tas, kas, pasiduodamas savo aistroms, nusideda, susiduria su tokiais pavojais, kad, neduok Dieve, gali netgi prarasti tikėjimą.
Nes
Nuodėmė įsiskverbia į širdį, ją tamsina ir galiausiai užgesina tikėjimo šviesą, paversdama ją akmenine.
Kiekvienoje nuodėmėje slypi kelias į kufrą (netikėjimą). Jei ta nuodėmė greitai nebus sunaikinta atgaila, ji ne tik išliks, bet ir, tarsi dvasinė gyvatė, įkąs į širdį.
Su pagarba ir maldomis…
Islamas klausimais ir atsakymais
