– Ar labdara teikiama tik siekiant apsisaugoti nuo nelaimių ir bėdų?
Mūsų brangus broli,
Garbinimas skirtas tik Dievui.
Neįmanoma pasakyti, kad būtų priimta jokia malda, neatlikta dėl Dievo malonės. Nei kūno maldos, tokios kaip malda, nei finansinės maldos, tokios kaip išmaldos, nebus priimtos, jei jos neatliekamos dėl Dievo malonės. Tačiau malda, atlikta dėl Dievo malonės, net jei ji atliekama siekiant apsisaugoti nuo nelaimių ir bėdų, turi atlygį. Tačiau tai pažeidžia nuoširdumą. Juk asmuo, kuris duoda išmaldą dėl Dievo, Dievas jį apsaugos nuo nelaimių ir bėdų. Jam nebūtina duoti išmaldą būtent siekiant apsisaugoti nuo nelaimių ir bėdų.
Islame visos finansinės ar fizinės apeigos, tokios kaip malda, pasninkas, zekatas, hadžas, labdara, gėrio skatinimas ir blogio vengimas, atliekamos tik siekiant pelnyti Dievo palankumą ir pasiekti Jo malonę. Jei pagrindinė priežastis ir motyvas yra kiti tikslai ir siekiai, tokie veiksmai ir apeigos arba visiškai praranda savo prasmę ir neatneša jokios naudos anapusiniame pasaulyje, arba atneša tik dalinę naudą šiame pasaulyje.
Dėl savo svarbos, islamo mokslininkų nuomone,
„Ketvirtadalis islamo“
Žymiajame hadise, apibūdinamame kaip toks, teigiama, kad veiksmai vertinami tik pagal ketinimus, t. y. pagal tai, kokiu tikslu juos atliko tas, kas juos atliko. Pasiuntinys (s.a.v.) pasakė:
„Darbo vertė priklauso tik nuo ketinimo. Kas ką ketina, tas ir gaus.“
1
Jei kas nors meldžiasi siekdamas išlaikyti formą ir atlikti tam tikrą fizinę kultūrą, jo noras gali išsipildyti. Tačiau iš tokios maldos, atliktos su tokiu ketinimu, nereikėtų tikėtis nieko anapusiniame pasaulyje.
„Koks dosnus žmogus!”
Nei tas, kas padeda vargstantiesiems, nėra išimtis.
„Koks didis kovotojas ir koks didvyris!“
Žmogus, dalyvaujantis džihade tik dėl šlovės, nors ir laikomas kankiniu pasaulietiniais standartais, neturi jokios vertės anapusiniame pasaulyje. Nes visi šie žmonės, pasiekę šlovę ir garbę šiame pasaulyje, jau gavo atlygį už savo gerus darbus.
Štai kaip Pranašas (s.a.v.) viename iš savo hadisų apibūdina tokių žmonių padėtį:
1. Žuvęs vyras:
„Jis bus atvestas į ramybę, ir Visagalis jam papasakos apie visas Jo suteiktas malones, o jis pripažins šias malones, kurių jam buvo suteikta. Jam bus pasakyta:
„Ką tu padarei, kad nusipelnei šių palaiminimų?“
klausia jis. Jis,
„Aš kovojau tavo kelyje ir galiausiai buvau nužudytas kaip šventasis.“
sako.”„Dievas (cc) šiam asmeniui,
„Tu melavai. Priešingai, tu…“
„Koks jis didvyris!”
Tu kovojai už tai, kad tave taip vadintų, ir tave taip vadino.
liepia. Tada duodamas įsakymas, ir tas žmogus parbloškiamas veidu žemyn ir galiausiai įmetamas į pragarą.”
2. Žmogus, kuris mokosi, moko kitus ir skaito Koraną:
„Jis taip pat bus atvestas. Dievas jam taip pat papasakos apie jam suteiktas palaimas. Jis taip pat pripažins ir įvertins šias palaimas. Dievas jam taip pat…“
„Ką tu padarei, kad nusipelnei šitiek daug gerų dalykų?”
klausia jis. Tas vergas,
„Aš įgijau žinių, perdaviau jas kitiems ir skaičiau Koraną, siekdamas tavo palankumo.“
sako.”„Tegul Alahas jam taip pat…“
„Tu meluoji. Priešingai, tu mokėsi, kad tave vadintų mokslininku.“
„Kaip gražiai skaito.”
buvo pasakyta, kad tu skaitei Koraną, ir iš tiesų apie tave buvo pasakyta štai kas.
jis įsako. Tada duodamas įsakymas, ir tas vergas, veidu žemyn, nuvelkamas į pragarą.”
3. Tas, kuriam Visagalis Dievas dosniai suteikė gausybę palaiminimų ir turto:
„Ir jis bus atvestas, ir Alahas jam primins savo palaiminimus; ir jis prisimins ir pripažins šiuos palaiminimus. Alahas jam taip pat…“
„Kokių darbų nuveikei, kad nusipelnei šių palaiminimų?“
klausia. Tas vergas;
„Aš išleidau visus kelius ir priemones, kuriuos tu norėjai, kad aš panaudočiau tavo labui.“
sako.”„Dievas:
„Tu meluoji. Priešingai, tu šią pagalbą ir išlaidas…“
„Koks jis dosnus žmogus!”
padarei tai, kad taip būtų pasakyta, ir taip apie tave buvo pasakyta.
Taip bus. Tada bus įsakyta, ir jis bus nuvilktas veidu žemyn ir įmestas į pragarą.“2
Tai, ką musulmonai paprastai pamiršta,
Viena iš priežasčių, dėl kurių jie praranda dvasinę pusiausvyrą, yra tai, kad atliekant darbus, maldas ir paklusnumą, nors iš esmės siekiama Dievo (cc) palankumo, įmaišomi ir pasaulietiški interesai bei tikslai. Asmuo, tikėdamasis atlygio iš Visagalio Dievo už savo tarnystę ir maldas, taip pat nori gauti tam tikrų naudos šiame pasaulyje, pavyzdžiui, šlovės, garbės, žmonių palankumo. Tokie darbai vertinami atsižvelgiant į juose esančių ketinimų ir tikslų proporciją. Kitaip tariant, kiek jis siekia Dievo palankumo, tiek atlygio jis gaus aname pasaulyje; kiek jis siekia pasaulietiškos naudos, tiek atlygio jis gaus šiame pasaulyje.
Šią aplinkybę patvirtina ir paaiškina šis šventasis hadisas:
„Į Gazą žygiuojančio būrio ar atskiro kareivio paimtas grobis ir
[be nuostolių, be vargo]
Jei jie išliks saugūs, jie tikrai gaus trečdalį savo atlygio šiame pasaulyje. Kariuomenės dalinys ar mūšio būrys, kuris negavo grobio ir patyrė nuostolių, tikrai gaus visą savo atlygį.”
3
Džihadistas, dalyvaujantis džihade vien tik dėl Dievo malonės,
Jei tas, kuris nesiekia jokių pasaulietinių tikslų ir neturi jokių savanaudiškų motyvų, gauna trečdalį savo atlygio už atliktus gerus darbus šiame pasaulyje, tai galima palyginti su tuo, kiek daug praranda tie, kurie savo maldose, geruose darbuose ir tarnystėje siekia pasaulietinių tikslų.
Kaip jau minėjome, pasaulietinių tikslų ir ketinimų santykis maldose ir apeigose gali skirtis, taip pat gali skirtis ir jų funkcija. Šią mintį meistras Bediuzzamanas išreiškia taip:
„Jei žmonių pagyrimas, palankumas [gražus vertinimas] yra priežastis [pagrindinė priežastis] tokiuose amaluose, susijusiuose su anapusiniu pasauliu [amaluose, susijusiuose su pomirtiniu gyvenimu], tai panaikina tą amalą. Jei tai yra priežastis, kuri skatina [priežastis, kuri teikia pirmenybę], tai pažeidžia nuoširdumą tame amale. Jei tai yra priežastis, kuri skatina [priežastis, kuri skatina], tai panaikina jo grynumą. Jei tai yra tik pripažinimo ženklas, kurį Visagalis Dievas suteikia be prašymo, tai yra gražu priimti tą amalą ir žinias, atsižvelgiant į jų gerą poveikį žmonėms.“4
Išnašos:
1. Muslimas, Imara: 155.
2. amžius, Imarė: 152.
3. amžius, Imara: 154.
4. Bediuzzaman Said Nursi. Barla Lahikası, (Stambulas: Sözler Yayınevi, 1987), p. 63.
(Mehmedas Paksu, Mūsų maldos gyvenimas)
Su pagarba ir maldomis…
Islamas klausimais ir atsakymais
