Mūsų brangus broli,
Kai kurie žmonės – tai mokslininkai, kurie seka mudžtahidais.
„imitatorius”
jie taip menkina ir stengiasi palaužti tikinčiųjų pagarbą ir susižavėjimą šiomis gerbiamomis asmenybėmis. Tai yra didžiausias neteisingumas.
Pirmiausia, norėtume pabrėžti, kad absoliutus imitacijos atmetimas nėra mokslinis ar intelektualinis požiūris. Juk imitacija yra žmogaus prigimties dalis. Ji turi ir naudingų, ir kenksmingų aspektų. Imitacija gali būti draudžiama vienoje situacijoje, privaloma kitoje ir leistina dar kitoje.
Tie, kurie kritikuoja imitacijas,
Jie prieštarauja specializacijai. Tačiau yra būtina, kad gydytojas būtų pavaldus inžinieriui matematikos srityje, o inžinierius – gydytojui medicinos srityje.
Kita vertus,
Šariatas nėra tik teisės mokslas (fikh). Jis apima ir tikėjimo bei moralės sritis. Jei imitacija (taklid) neleistina, tai ji neturėtų būti leidžiama ir šiose srityse. Vadinasi, reikėtų iš bibliotekų pašalinti visus darbus, parašytus tikėjimo srityje.
Kita vertus,
Reikėtų pašalinti iš lentynų visas knygas, kurios moko savitvardos ir moralės ugdymo, nurodo šiuos kelius. Nereikia skaityti nei Gazalio „Ihya“, nei Mevlanos „Mesnevi“, nei Sadžio „Gulistano“; kiekvienas, užuot mėgdžiojęs šiuos didžius žmones, turėtų tiesiogiai semtis islamo moralės iš Korano ir hadisų ir pagal tai formuoti savo dvasinį pasaulį. Tai yra didžiausia kliūtis tobulėjimui ir kilimui.
Imitaciją apskritai galime aptarti šešiais aspektais:
1.
Tai yra pagonių, kurie garbina stabus, tėvų imitavimas. Šis imitavimas yra draudžiamas ir laikomas šventvagyste.
„Kai jiems sakoma: „Ateikite prie to, ką apreiškė Dievas (Koranas) ir prie Pranašo“, jie atsako: „Mums pakanka to, ką radome pas savo tėvus…“
(Al-Ma’ida, 5/104)
Kai kurie sektažininkai, klaidingai interpretuodami šiuos ir panašius šventuosius raštus, lygina tikinčiųjų sekimą savo religiniais vadovais su pagonių sekimu savo tėvais. Toks palyginimas yra didžiulė klaida ir didelis nusikaltimas.
Dabar reikia paklausti šitų bekonfesininkų:
Argi mūsų protėviai, gyvenę šimtmečius, buvo bekonfesiniai? O jeigu jie laikėsi šių keturių mezhebų ir juos imitavo, tai kokia tada jų padėtis?
Be to, kadangi tas, kuris vadina musulmoną kafiru, pats yra kafiras, tai kokia gi būtų tų žmonių padėtis, kurie visus musulmonus, sekančius savo religinių mokyklų imamams, prilygina šventuosiuose raštuose minimiems pagonims?
Taip, visi tikintieji myli šiuos teologus. Tačiau ši meilė, būdama dėl Dievo malonės, liudija meilę Dievui. Tai nėra nuodėmė ar širkas (daugiadievystė). Ši meilė nepanaši į krikščionių meilę Jėzui ar pagonių meilę stabams, todėl šios šventosios eilutės negali būti pritaikytos tikintiesiems.
2.
Tai, kad musulmonai neapgalvotai atsisako savo papročių ir tradicijų ir imituoja žalingus svetimšalių įpročius.
Tai kelia pavojų mūsų asmeniniam ir visuomeniniam gyvenimui. Žinoma, kad be sąmonės ir valios individas ar visuomenė nežino, kur eina. Aklai judėti tamsia kryptimi, be abejo, nuves musulmonų asmeninį ir visuomeninį gyvenimą į katastrofą. Jaunimas, neturintis jokių idėjų, praranda savo nacionalinę ir dvasinę tapatybę.
Bediuzzamanas šį klausimą paaiškina šiais gražiais žodžiais:
„O, šios šalies jaunime! Nesistenkite imituoti frankų!“
O, Europa, po jūsų nešvarios priespaudos ir priešiškumo, kokiu protu jūs sekate jų ištvirkavimu ir tuščiaisiais mąstymais ir jais pasitikite? Ne! Ne! Tie, kurie kvailai juos imituoja, ne seka, bet nesąmoningai prisijungia prie jų pusės ir pasmerkia save ir savo brolius. Žinokite, kad kuo labiau jūs juos be moralės imituojate, tuo labiau meluojate savo patriotizmo reikaluose! Nes toks jūsų sekimas yra jūsų tautos paniekinimas ir jos išjuokimas!
Taip, viskas, kas yra per daug arba per mažai, yra žalinga.
Europa turi ir gerų, ir blogų pusių, kurias galima ir imituoti, ir smerkti. Yra tam tikrų jos ydingų bruožų, tokių kaip ištvirkavimas, klystkeliai, bedievystė, kurių netgi patys Europos mąstytojai, turintys žinių ir išminties, nekenčia. Todėl, žinoma, neteisinga imituoti Europą, kurios nekenčia ir kurios sąžinė kenčia. Nes imituoti Europą, kuri nutolo nuo tikrojo tikėjimo, pasinėrė į ištvirkavimą ir klystkelius, tapo savo blogų norų kaline ir vergė, atšalo nuo pagarbos, gailestingumo ir užuojautos, ne tik trukdys mūsų materialinei pažangai, bet ir sunaikins mūsų nacionalinę tapatybę ir orumą.
Tačiau pasinaudoti Vakarų menu, mokslais ir technologijomis bei juos šiuo atžvilgiu imituoti yra proto ir išminties reikalas.
3.
Tai reiškia sekti tuos, kurie nėra kompetentingi religijos moksluose ir, neatsižvelgdami į įrodymus, teikia fatvas pagal savo pačių norus ir užgaidas.
Ši imitacija yra itin pavojinga. Ji gali nuvesti į klystkelį.
4.
Tai yra paprastų tikinčiųjų tikėjimas Dievo egzistavimu, vienybe, pomirtiniu gyvenimu ir kitomis tikėjimo tiesomis, paremtas ne įrodymais ir argumentais, o tiesiog tėvų, senelių ir aplinkos pavyzdžiu.
Šių tikinčiųjų tikėjimas yra priimtinas, tačiau jis visada yra pavojuje. Nes tikėjimas turi daugybę lygių, nuo mažiausio iki didžiausio. Pavyzdžiui, žvakė yra šviesa, bet galiausiai sudega. Elektros lemputė taip pat yra šviesa, bet jos saugiklis gali perdegti ir palikti mus tamsoje. O tikrasis tikėjimas panašus į saulę, kuri nesibaigia degdama. Žmogus, skaitydamas išmintį ir paslaptis, kurios atsiskleidžia Kūrėjo-Išmintingojo kūryboje ir mene, gali tobulėti dieviškojoje pažinimo srityje ir pereiti nuo imitacinio tikėjimo prie tikrojo.
5.
Klausimais, kurie nėra aiškiai nurodyti Korane ir hadisuose, paprasti žmonės seka mudžtahidų ir mokslininkų pavyzdžiu.
Kadangi ne kiekvienas gali būti mudžtehidu (islamiškojo teisės mokslo žinovu), tai taklidas (kitų mokslininkų nuomonės laikymasis) yra privalomas, būtinas, gailestingas ir atitinka išmintį.
6.
Fahrettinas-Razi, Seyyidas-Šerifas Džurdžani, Ibnas Kemalas, Ebus-Suudas, Molla Hüsrevas ir kiti panašūs ulemos, kurie nebuvo ištikimi tradicijai, tik imitavo mudžtahidus (islamiškos teisės žinovus).
Šių didžiųjų mokslininkų, savo srities specialistų, paklusnumas keturiems didiesiems imamams kyla iš to, kad jie laikė juos autoritetingais ir pripažino juos savo mokytojais ijtihad (teisės interpretacijos) srityje. Ar dabar mes laikysime klaida ir kritikuosime šį daugybės mokslininkų sekimą, pagrįstą pagarbos specializacijai principu?
Tačiau po mudžtahidų sekę ulemos kiekvienas buvo šiai Muhammedo tautai vedliu į tiesą, laimės vadovu. Jie skleidė šios religijos nuostatas po visą pasaulį, savo parašytomis knygomis pašalino pavojus, kylančius iš klaidų sektų, ir užtikrino šios religijos išlikimą iki pat pasaulio pabaigos. Šie jų pastangos ir atsidavimas yra pripažinti visų musulmonų. Neįmanoma neįvertinti šių iškilių asmenybių nuopelnų. Netgi kai kurie sąžiningi mokslininkai, nepriklausantys islamo religijai, pasinaudojo jų žiniomis ir juos įvertino. Taip, tai mums didžiulė garbė ir didelis palaiminimas.
Mokslininkai, kurie nepasiekė mudžtahido lygio.
„imitatorius”
Tai yra neteisinga ir didžiulė nuodėmė – žeminti kitus tokiais žodžiais.
Šimtmečius, tūkstantį metų, vertinti mokslininkus, kurie tarnavo tautos tikėjimui ir religijai, yra ne tik religinė pareiga, bet ir proto bei sąžinės reikalavimas. Taip, nors šie asmenys ir nebuvo aukščiausio lygio teologai, galiausiai jų tarnystė, tarsi saulė, apšvietė visą islamo pasaulį.
Su pagarba ir maldomis…
Islamas klausimais ir atsakymais
