Mūsų brangus broli,
tai yra egzistavimas.
Būti be pradžios, be egzistencijos priešistorės.
Būtis yra amžina, jos niekada nebūna.
neturėti sau lygių nei savo esybe, nei savybėmis, nei darbais.
neapsunkinti vėlesnių kartų.
Būti nepriklausomam nuo nieko, kad egzistuotum savaime ir egzistuotum amžinai.
Nė viena iš šių šešių savybių neegzistuoja jokiame iš sukurtų padarų.
Viskas, kas egzistuoja, išskyrus Dievą, yra sukurtas. Dievas niekuo nepanašus į jokį sukurtą dalyką. Dievas yra aukštesnė būtybė, nei mes galime įsivaizduoti. Priešingybė šiai savybei – panašumas ir lygiavertiškumas (panašumas ir tapatumas) – Dievui negali būti priskiriami.
Aukščiau minėtoje eilutėje pabrauktas atributas. Kadangi šis atributas yra susijęs su Dievo Šventąja Esybe, skirtingai nei kiti atributai, negalima kalbėti apie jo pasireiškimus pasaulyje.
Iš tiesų, taip yra ir su kitais Jo atributais. Dievo amžinumas reiškia Jo buvimą nuo pat pradžių. Kadangi visi apreiškimai yra vėlesni, mes negalime pamatyti jokio amžino apreiškimo visatoje. Kokiame nors kūrinyje pasireiškia Dievo galia ir žinojimas, ir tas kūrinys tampa tos galios gavėju.
Tačiau negalime to priskirti Dievo amžinumui ar savybei „muhalefetun lil-havadis“. Nes šiuo atveju, jeigu toks pasireiškimas įvyktų, tai reikštų, kad kai kurie kūriniai atspindi Dievo nepakartojamumą, todėl turėtų būti panašūs į jį.
Vis dėlto, mes galime rasti įrodymų, kurie patvirtintų šių savybių egzistavimą.
Pavyzdžiui, galime pasakyti, kad:
– Būtybių egzistavimas rodo Būtinai Egzistuojančios Būtybės egzistavimą. Juk net raidė negali egzistuoti be rašytojo, net adata negali egzistuoti be meistro…
– Vėliau atsiradusių dalykų egzistavimas kyla iš amžino, pradinio egzistavimo. Nes vėliau atsiradusių dalykų egzistavimas priklauso nuo amžino, bepradžio pirminio egzistavimo.
– Taip pat, gyvenimo ir mirties scenos pasaulyje yra Dievo amžinybės įrodymas. Tų, kurie mirė, vėlesnis atgimimas liudija apie amžiną, nesibaigiantį gyvenimą.
– Dar kartą, visatoje matomas veiksmų vieningumas rodo tikrojo vykdytojo vieningumą, skirtingų vienetų vienybę, Kūrėjo vienybę.
– Taip pat, visatoje matomi kūrinių bruožai – silpnumas, skurdas, poreikis, mirtingumas – rodo, kad Kūrėjas jais nepasižymi, kad Jis yra nepriklausomas nuo atsitikimų (muhalefetun lil havadis). Nes jeigu Kūrėjas būtų silpnas, Jis negalėtų sukurti ir valdyti visatos. Jeigu Jis būtų mirtingas, kaip mirtingi žmonės, jokia būtybė negalėtų egzistuoti nė sekundės. Jeigu Jis būtų reikalingas, Jis negalėtų padėti kitiems, kuriems taip pat reikalinga pagalba. Ir t.t.
Amžinybė, kaip neatsiejama savybė, yra būtina kūrybos sąlyga. Jei egzistuoja pasaulis, tai, be abejo, egzistuoja ir kūrėjas, nepriklausantis nuo šio pasaulio/šios visatos savybių.
Taigi, visatos atžvilgiu, tai nurodo į Dievo savybes.
Toks yra ir jo apibūdinimas. Tai tam tikra prasme apima ir globėjo savybes.
Taigi, jis negali egzistuoti ir išlikti savarankiškai. Vadinasi, jo dabartinė egzistencija yra priklausoma. Kaip sakė Bediuzzamanas, jeigu jis nors akimirkai atgręžtų veidą nuo visatos ir paliktų ją likimo valiai, viskas išnyktų, būtų pasmerkta nebūčiai.
– Tačiau tai, kad Dievo savybės nesulyginamos su kitų savybėmis, taip pat rodo tam tikrą šios savybės pasireiškimą.
Pavyzdžiui: visatos masto nuostabių meno kūrinių egzistavimas, kurie yra Dievo begalinės išminties, galios ir išmonės apraiška, rodo, kad jokia kita būtybė nepanaši į Jo šias savybes – „išmintį, galią ir išmonę“.
Taip pat, Korano, kuris liudija Jo begalinį žinojimą ir išmintį, egzistavimas skelbia, kad joks kitas žodis negali prilygti Jo žodžiams.
Tokiu būdu galite ištirti tiesą…
Su pagarba ir maldomis…
Islamas klausimais ir atsakymais
