Mūsų brangus broli,
Pamoka iš tiesos, paimta iš Risale-i Nur rinkinio:
„Sultono dešinėje turi būti malonė ir gailestingumas, o kairėje – bausmė ir drausmė. Atlygis yra gailestingumo reikalas. O drausmė reikalauja bausmės. Atlygio ir bausmės vietos yra anapus.“
(Mesnevi-i Nuriye)
Kaip nepadoru valdovui neapdovanoti paklusniųjų, taip pat nepadoru palikti be bausmės maištininkus; abu tai yra silpnumo ir bejėgiškumo požymiai. Visagalis Dievas yra apsaugotas nuo tokių trūkumų.
Norėti, kad jo rūstybė nepasireikštų, turi dvi reikšmes:
Kažkas,
Nėra jokios bausmės maištininkams, piktadariams, tironams. Tai nesuderinama su Dievo šlove, uolumu, išmintimi ir teisingumu. Kadangi šis variantas neįmanomas, lieka tik vienas variantas: kad žmonės būtų sukurti be polinkio maištauti, kad jie visada būtų paklusnūs. Tačiau tai apibūdina ne žmogų, o angelą.
Dievas sukūrė kiekvieną žmogų su švaria prigimtimi, iš esmės gerą. Kiekviename žmoguje yra polinkis tiek į gerumą, tiek į blogį. Žmogaus atsakomybė priklauso nuo to, kuriam iš šių polinkių jis teikia pirmenybę. Dievas sukūrė kiekvieną žmogų kaip potencialų Abu Bakrą, taip pat ir kaip potencialų Abu Džahilą. Tai galioja visiems, išskyrus pranašus. Nes Dievas yra teisingas ir nedaro neteisybės.
Tačiau ne kiekvienas žmogus sugeba išauginti savyje tikėjimo daigą, kai kurie jį visiškai sunaikina. Blogų polinkių pasidavimas ar nuodėmingų aistrų ir šėtono įtaka – tai blogai. Žmogus gali pakilti į aukštesnes, nei angelai, aukštumas, bet gali ir nusileisti į žemiausias gelmes. Visatos sukūrimo ir gyvybės tęstinumo pagrindinis tikslas – sukurti tobulą žmogų. Kad žmogus pakiltų į aukštesnes aukštumas ir taptų tobulu, jis turi priešintis savo blogiems polinkiams, savo aistroms ir šėtonui. Jei taip nebūtų, jo padėtis būtų tokia pat pastovi kaip angelų. O pastovią padėtį turinčių angelų yra daugybė.
Dėl šių polinkių kai kurių žmonių patekimas į pragarą neturi jokios vertės. Tie, kurie patenka į pragarą, pasirinko blogesnį iš dviejų variantų ir to nusipelnė. Dievas davė šiuos polinkius arba šėtono ir savojo ego įtaką tam, kad jie pakeltų savo lygį ir taptų tobulais žmonėmis, o ne tam, kad patektų į pragarą.
Kiekis nėra toks svarbus, kaip kokybė.
Didžioji dalis priklauso nuo aplinkybių. Pavyzdžiui, jei turėtume šimtą datulių sėklų, ir jos nebūtų pasodintos į žemę, palaistytos, nepaveiktos cheminiais procesais ir nepradėtų gyvybinės kovos (nesudygstų), tai būtų šimtas sėklų, vertų šimto pinigų. Bet jeigu jos būtų palaistytos ir pradėtų gyvybinę kovą, ir aštuoniasdešimt iš jų suges, o dvidešimt išaugtų į vaisingus datulių medžius, ar galėtumėte pasakyti, kad…
„Vandens davimas tapo blogiu, daugumą sugadino”?
Žinoma, negali taip sakyti. Nes jis perėjo į dvidešimties, dvidešimties tūkstančių režimą. Tas, kas praranda aštuoniasdešimt, bet laimi dvidešimt tūkstančių, nepatiria nuostolių, tai nėra blogai.
Pavyzdžiui, jei būtų šimtas povų kiaušinių, tai pagal kiaušinių skaičių būtų penki šimtai kurušų. Bet jei ant tų šimto kiaušinių būtų pasodintas pavas, ir aštuoniasdešimt sugedtų, o dvidešimt išsiristų į dvidešimt povų, ar galima būtų pasakyti, kad…
„Padaryta daug žalos, šis elgesys buvo blogas, šis užsidarymas kiaute buvo bjaurus, blogas”?
Ne, ne taip, galbūt ir taip. Nes tas povų klanas ir tas kiaušinių būrys, praradę aštuoniasdešimt kiaušinių, kainavusių keturis šimtus kurušų, laimėjo dvidešimt povų, kurių vertė aštuoniasdešimt lirų.
Štai, žmonija, per pranašų siuntimą, per išbandymo paslaptį, per kovą su blogaisiais norais, per kovą su šėtonais, prarado daugybę kenksmingų gyvūnų – netikėlių ir veidmainių – kurie kiekybiškai gausūs, bet kokybiškai nereikšmingi, o vietoj jų įgijo šimtus tūkstančių pranašų, milijonus šventųjų ir milijardus šviesuolių – tarsi saules, mėnulius ir žvaigždes žmogiškosios visatos.
Dievas nesukūrė kai kurių žmonių pragaro, bet sukūrė pragarą kai kuriems žmonėms.
Pavyzdžiui, valstybė stato kalėjimą, bet ne tam, kad į jį būtų įkalinti tokie ir tokie žmonės. Ji stato kalėjimą tam, kad į jį patektų tie, kurie to nusipelno. Lygiai taip pat Dievas sukūrė pragarą tiems, kurie to nusipelno. Arba…
„Aš paruošiau pragarą tokiems ir tokiems žmonėms”
Tai prieštarautų Dievo teisingumui ir išminčiai. Nes jeigu tokie žmonės visiškai nenusipelnė pragaro, jie turėtų teisę protestuoti.
Su pagarba ir maldomis…
Islamas klausimais ir atsakymais
